6-erių metų cvergšnauceris Fenomenas marijampolietės Ievos Bogužaitės namuose nuolat gyvena jau metus. Prieš tai čia lankydavęsis kaip svečias, šuo sužavėjo šeimininkę ir pasiliko visam laikui.
– 10 metų mūsų namuose gyveno šunytė Lota. Labai išgyvenau jos netektį, o tą tuštumą bandžiau užpildyti prižiūrėdama draugų, pažįstamų šunis. Buvo ir labradoras, ir haskis, ir Džeko Raselo terjeras. Prieš metus paprašė prižiūrėti ir cvergšnaucerį Fenomeną. Iš pradžių jis buvo labai ramus, vėliau įsidrąsino, atsiskleidė. Pamažu užgimė abipusis ryšys. Kai kitą kartą Feną man paliko, jis pabuvo ilgiau, mudu dar labiau susidraugavome. Tai pamatę buvę šeimininkai sutiko, kad cvergšnauceris pasiliktų su manimi, – apie keturkojo draugo atsiradimą namuose pasakoja Ieva.
Šuo tapo puikiu Ievos sesės bei mamos kompanionu.
Vaikų ergoterapeute dirbanti I. Bogužaitė neslepia, kad Fenomenas – kaip terapinis šuo ir kad jiedu – puiki komanda, nuostabiai sutarianti su vaikais. Pasak Ievos, šuo geras, ramus niekada nekanda, nedaro staigių judesių, kad neišgąsdintų, tad vaikai juo pasitiki, gali paglostyti, palepinti skanėstu. Net ir tie vaikučiai, o ir jų tėveliai, kurie anksčiau gal bijodavo šunų, pamilo Feną. Vaikai laukia susitikimų su juo, kai jo nebūna, klausia Ievos, ar kitą kartą atsives. Žinoma, ir tėvelių prašo, kad namuose norėtų turėti tokį draugą – mažą, tvirtą, vešliais antakiais, ilga barzda, o, svarbiausia – meilų ir draugišką.
Šios veislės šunys, pasak Ievos, išties labai ramūs, tačiau norintiems auginti cvergšnaucerį ji pataria rinktis iš atsakingų veisėjų. Be to, reikia turėti omenyje, kad labai daug lemia ir šeimininkų auklėjimas.
Fenas – labai išauklėtas šuo. Visgi šnauceriai, kaip ir visi šunys, mėgsta prašyti maisto ir ilgai prisimena, ką turi daryti, kad jo noras būtų patenkintas, pavyzdžiui, kantriai laukti.
Maistą šunui Ieva normuoja, paiso veterinarijos gydytojų rekomendacijų – Fenui duoti visavertį sausą maistą su kalakutiena, kuri padeda virškinimui, ir su ėriena – dėl sveikos odos. Taip pat šuo ėda ir mėsos konservus. Gauna ir vitaminų.
Anot Ievos, cvergšnauceris – buto šuo. Tai – idealus augintinis tiems žmonėms, kurie nenori kiekvieną dieną valyti krentančių plaukų. Visgi grožio, o gal greičiau higienos procedūros – būtinos. Kad greitai augantys antakių ir barzdos, ūsų plaukai netrukdytų regėjimui ir maitinimuisi, tenka maždaug kas pusantro mėnesio apsilankyti šuniukų grožio salone. Šiaip šuns dažnai prausti nereikia.
Cvergšnauceriai – judrūs šunys, todėl pasivaikščiojimai jiems būtini. Fenui smagiausia kaimo sodyboje, kur jis gali laisvai, be pavadžio pabėgioti. Mieste jiedu su Ieva turi savo pamėgtus takus.
– Bet kokiu oru mudu einame vaikščioti, per dieną 2–3 kartus. Parke šuo turi gerbėjų – paauglių kompaniją, kurie visada pašnekina, paglosto, o sutikę mane vieną pasidomi, ar Fenui viskas gerai. Pats Fenomenas – labai socialus. Patiktų jam ir su kitais šuniukais susibičiuliauti, prisibijo tik didelių šunų. O sugrįžusiam iš lauko plaunu kojas – purvą ir druską, kuria žiemą barstomi šaligatviai. Po to pėdutes patepu minkštinamuoju kremu, – pasakoja Ieva.
Kai šalta, ar lyja, Fenomeną šeimininkė, kad nesušaltų, aprengia megztinuku, ant viršaus – nuo vėjo ir lietaus apsaugančiu paltuku. Garderobas šuns taip pat nemenkas – po keletą komplektų.
Ieva pripažįsta, kad rūpestis cvergšnauceriu ne tik malonus, bet ir naudingas – po atsakingų užsiėmimų su vaikais šuo jai, ergoterapeutei, suteikia ramybę, padeda sumažinti emocinę įtampą.
Komentarai nepriimami.