Kaip vadinsis P. Cvirkos ir L. Giros gatvės?

Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą

Marijampolės savivaldybės administracija birželio 3 d. Marijampolės Petro Cvirkos ir Liudo Giros gatvės gyventojus pakvietė balsuoti ir šioms gatvėms išrinkti kitus, naujus, gyventojams labiausiai patinkančius pavadinimus.

– Balandžio pabaigoje gavę viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisijos išvadą pakeisti P. Cvirkos ir L. Giros gatvių pavadinimus pakvietėme šių gatvių gyventojus siūlyti naujus pavadinimus. Sulaukėme išties nemažai pasiūlymų, visus juos apsvarstėme, kad jie atitiktų galiojančius teisės aktus, būtų taisyklingi ir nedubliuotų jau esamų gatvių pavadinimų. Dabar žengiame kitą žingsnį – kviečiame šių gatvių gyventojus balsavimo būdu išsirinkti labiausiai patinkantį gatvės pavadinimą, – sako Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis.
P. Cvirkos gatvės gyventojams naująjį pavadinimą pasiūlyta rinktis iš šių galimų gatvės pavadinimų: Sakurų, Mažosios Lietuvos, Pušyno, Medikų, Lokių, Medučio, Pauliaus Širvio, Silvestro Žukausko, Jurginų, Stasio Lozoraičio, Kaimynų, Vinco Peckaus, Alavijų, Draugų, Pušų, Sargų ir Povų.
Pareikšti savo nuomonę dėl labiausiai patinkančio naujo gatvės pavadinimo P. Cvirkos gatvėje gyvenantys marijampoliečiai gali atvykę į Marijampolės miesto seniūniją R. Juknevičiaus g. 28 arba pildydami anketą internetu https://www.marijampole.lt/balsavimas.
L. Giros gatvės gyventojų balsavimui pateikiami tokie gatvės pavadinimai: Vilniaus, Vilkų, Giros, Diemedžių, Broniaus Beržinio.
Šios gatvės gyventojai pareikšti savo nuomonę dėl labiausiai patinkančio naujo gatvės pavadinimo gali atvykę į Marijampolės miesto seniūniją Lietuvininkų g. 18 arba pildydami anketą internetu https://www.marijampole.lt/balsavimas.
Atiduoti savo balsus už labiausiai patikusį gatvės pavadinimą galima iki birželio 17-osios. Svarbu: rinkti gatvės pavadinimą gali tik tie marijampoliečiai, kurie savo gyvenamąją vietą yra dek­laravę minėtose gatvėse.
O P. Cvirkos gatvę lig šiol sava laikantis marijampolietis inžinierius Kęstutis Kubertavičius nusprendė viešai išsakyti, kodėl nepritaria šių gatvių pavadinimų keitimui. P. Cvirkos gatvėje, tėvų namuose, vaikystės ir jaunystės dienas leidęs vyriškis savo mintis išsakė „Suvalkiečio“ redakcijai pateiktame rašinyje „Dar kartą apie kolaboravimą“.

Dar kartą apie kolaboravimą

Gatvių pavadinimus labiausiai nori keisti tie, kurie jose negyvena. Gal vis dėlto turėtume atsiklausti tos gatvės gyventojų? Net sovietų valdžia atsižvelgdavo į „darbo žmonių prašymus“.

Kuo gi nusikalto Lietuvai Salomėja Nėris, Liudas Gira ar Petras Cvirka?

Parvežė „Stalino saulę“? Jeigu ne jie, tai kiti būtų ją parvežę. Juolab kad tikrai nemaža dalis žmonių džiaugėsi, nes visų laukė „šviesus“ rytojus. Daug ko nesuprato ir nenumanė… Galvojo, kad baigsis išnaudojimas, – kas galėtų paneigti, kad samdomi bernai, mergos nebuvo išnaudojami tarpukary? Nudriskę vaikai, basomis kojomis, įsispyrę į medines klumpes, šaltais rudens rytais išgindavo žąsis į laukus. Savanoriams išdalintos dvarų žemės, paimtos paskolos, ūkininkai bankrutuodavo, nesugebėdami išsimokėti bankui… Juk čia faktai, taip iš tiesų buvo…

Minėti rašytojai, poetai žmonių nežudė ir į Sibirą nevežė. Kitų „saulės parnešime“ dalyvavusių tautiečių pavardėmis gatvės nepavadintos. Mūsų poetų, rašytojų pavardės įamžintos dėl jų kūrybinės veiklos. Už tai, kad Lietuvos literatūroje paliko ryškų pėdsaką.

Lietuviška estrada, kuri mano laikais žadino lietuvybę, būtų neturėjusi daugelio dainų, parašytų Salomėjos Nėries žodžiais. Ansamblis „Hiperbolė“ taip pat kūrė dainas poetės žodžiais. Anuomet beveik kiekviena mokykla turėjo savo estradinį ansamblį ir grojo tas dainas per mokyklos vakarėlius. Mano nuomone, Salomėjos Nėries eilės galėtų būti prilygintos nebent Maironio kūrybai. Ir visa tai turime nubraukti? Gal ir maestro Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“, sukurtą mūsų lakštingalos – Salomėjos Nėries – žodžiais, reikėtų visuose televizijos kanaluose ir radijo stotyse uždrausti transliuoti?

Aš manau, kad entuziastingi gatvių pavadinimų keitėjai P. Cvirkos „Cukrinių avinėlių“ ir romano „Žemė maitintoja“ greičiausiai neskaitė. Žemė dabar tapusi biznio objektu.

Įdomu, kokią literatūrą šiandien mokyklose ir gimnazijose skaito moksleiviai? Gal Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“? Nors šis romanas taipogi vertas dėmesio.

Aš stebiuosi, kad dar neuždraudė Kazio Binkio „Atžalyną“ rodyti Marijampolės dramos teatre…
Su Justino Marcinkevičiaus eilėmis Sąjūdis kilo į laisvės kovą. Ar taip greitai viską pamiršome? Vilniaus miesto savivaldybės vadovybė ir Tarybos „jaunimas“ tiesiog smaginasi, bandydami ištrinti praeitį. „Mes – valdžia“, – sako jie. 1917 metais po revoliucijos Rusijoje bolševikams taipogi „nebuvo lengva“ – kitaminčius turėjo naganais iššaudyti. Šiandien tokie tiesiog atleidžiami iš valdiško darbo.

Taigi, kas sunkiausia, jau sukurta: Laisvė atkovota, stogą virš galvos turi visi, net benamiai turi namus, o duonos kepalas kainuoja du eurus… Dar po kiek laiko liks tie, kuriems šiandieną galvoje tik „dūzgės“ ir „amžinas tūsas“, kaip sakė profesorius, istorikas Alfredas Bumblauskas. Ir jie priiminės sprendimus, „naudingus“ Lietuvai.

Nesityčiokime iš mūsų lietuviškos praeities iš mūsų pačių…

Štai poetas Kostas Kubilinskas, susidėliojus sudėtingoms aplinkybėms, nušovė partizanų vadą. Poeto vardu pavadintų gatvių nėra, tačiau, ar dėl to nedainuosime „Suvalkijos bernioko“, ar nesusirinks „Šimtas zuikių…“ O ką tu pasirinktum, jaunasis maksimaliste, jeigu pagrasintų, kad išvežame tavo šeimą, tėvus, senelius į Sibirą, arba važiuoji į Lynežerį „mokytojauti“. Sau sąžiningai atsakyti yra sunkiau, nei nuteisti kitus.

Mes sovietinių reliktų turime daug. Juos taip pat turėtume sunaikinti, nugriauti, kad nė žymės neliktų…
Ta desovietizacijos komisija, matyt, iš neturėjimo ką veikti, po 34 Nepriklausomybės metų atsibudo, kad dar yra likę sovietizmo. Turėtume pačią komisiją desovietizuoti, nes jos veikimas primena Stalino laikus. Manau, kad narkotikų ateitis Lietuvai yra didžiausias genocidas. Štai kas turi būti komisijos tyrimo objektas. Visi žinome: griauti yra lengviau, nei sukurti ką nors prasminga.

Šitas kvailas sprendimas dėl gatvių pavadinimo keitimo yra rekomendacinio pobūdžio. Štai Panevėžio savivaldybės taryba pasipriešino ir nepakeitė Juliaus Janonio gatvės pavadinimo. O gal dabar jau „veidai neprakaituoti…“, ar „Trauk, bėruti, trauk greičiau, – / Poną einant pamačiau. / Jis ir vėl mane rūgos / Neišvarius nė vagos…“ Kuo nusikalto Julius Janonis per savo 21 metų gyvenimą?

Taip, spausti kompiuterio klavišą lengviau, – prakaitas nebėga. Bet, gal „neplakime“ patys savęs, ir gerbkime savo tėvų, senelių darbu sukurtą Lietuvą.

Ar dabartinių keistų sprendimų priėmėjų tėvai negyveno sovietmečiu, nestiprino Tarybų valdžios savo darbu?

Ir aš buvau kolaborantas. Kadangi esu inžinierius statybininkas, stačiau fabrikus, gamyklas, gyvenamuosius namus. Stiprinau Tarybų Lietuvą ir tuo pačiu Sovietų Sąjungos ekonomiką.

Štai melžėja, kuri primelžė daugiausia pieno, kolūkyje buvo apdovanota už darbštumą ir gavo paskyrą „Žiguliui“, irgi kolaboravo. Jos primelžtas pienas buvo nuvežtas į Marijampolės pieno konservų fabriką, kuriame pagamintas sutirštintas pienas, išvežtas į Maskvą…

Lietuva tuomet tiesiog gyveno, nes reikėjo išgyventi, mokytis, mylėti, auginti vaikus, dirbti ir kurti tuometinę Lietuvą bei stip­rinti Sovietų sąjungą. Iš agrarinės šalies Lietuva tapo agropramonine ir kūrė pagrindus dabartinei Lietuvai. Taigi, viskas, kas sukurta, tapo pagrindu šiuolaikinei, laisvai Lietuvai.
Mano nuomone, visi darbininkai, valstiečiai, vadovai ir ne vadovai „kolaboravo“. Ar tarnavusius sovietų armijoje turėtume prikalti prie gėdos stulpo?

mokejimai.suvalkietis.lt reklama