Marijampolės dramos teatro mėgėjų trupė Kultūros centre pristatė spektaklio premjerą, pagal Šekspyro pjesę „Venecijos pirklys“. Paliečiama antisemitizmo problema, žodžio laikymosi svarba, draugystės ryšys, meilė.
Šie metai skiriami Viljamui Šekspyrui prisiminti. Anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas per 51-erius metus parašė daugiau kaip 39 pjeses, 154 sonetus, epų, eilėraščių. Šie metai V. Šekspyrui jubiliejiniai – 460-osios gimimo metinės. Dramaturgo kūriniai gyvena ir šiandien. Manoma, kad „Venecijos pirklys“ parašyta 1596–1598 m., o trečiadienio pavakare marijampoliečiai galėjo džiaugtis šios pjesės interpretacijos pristatymu.
Miesto gyventojus džiuginantis kasmetinis Nijolės Vasylienės rengiamas teatrų festivalis „Perženk slenkstį“ taip pat skiriamas rašytojui pagerbti.
Kodėl „Venecijos pirklys“ atplaukė į Marijampolę?
Režisierė Milda Mažėtytė-Antanauskienė ilgai rinkosi pjesę, tačiau ją pakerėjo ši komedija. Anot režisierės, kūrinys gyvybingas, gyvenimiškai kontrastingas, kaip upė – greitas ir nenuspėjamas. Akimis rinkdama vieną po kitos raidę, galvoje jau suko spektaklio siužetą, o mintyse matydama gražius Venecijos vaizdus ir šypseną keliantį pjesės žaismingumą, aktoriams skyrė sunkų uždavinį.
Režisierė džiaugėsi, kad eiliuotų tekstų išgyvenimus aktoriai puikiai perprato, nes jau turi nemažai sceninės patirties. „V. Šekspyro tekstas pats iš savęs diktuoja improvizacijų laisvę. Mane tai labiausiai žavi, nes aplinkybės ir režisūriniai sprendimai nevaržo aktoriaus“, – sako Milda, pastebėdama, kad spektaklis buvo pastatytas sujungus visos trupės narių idėjas.
Režisūrinės subtilybės
V. Šekspyro komedijoje veiksmas vyksta Venecijoje, jos siaurose gatvelėse bei didinguose Dožo rūmuose. Deja, kad ir kaip būtų gaila, Italijos net mažiausi miesteliai didesni už scenos platybes. Tad Venecijos subtilybėms ir V. Šekspyro minčių gausybei reprezentuoti pasirinktas laivas. Laivas – tai kiekvieno žmogaus gyvenimas: vienų didelė ir prabangi jachta, o kitų gal tik maža valtelė. Kiekvienas laivas plaukia per savo istorijų vandenynus.
M. Mažėtytei-Antanauskienei Italija asocijuojasi su kokybiška, skania ir aromatinga kava. Ji ypatinga tuo, kad turi ruošimo ir gėrimo ritualus, žmonių jungimo gijas. Viena iš režisierės svajonių buvo pastatyti spektaklį apie kavos subtilybes. Svajonei išpildyti pjesėje pasirinko pagrindiniu ir svarbiausiu akcentu interpretuoti kavą – ja paremti žmonių santykiai.
Koks kokybiškos kavos skonis?
Tai meilės ir neapykantos, keršto ir gailestingumo elipsė – uždara formoje, jausmai – kaip lygiagretės, einančios kartu ir prieštaraujančios viena kitai. Tad Italijos lagūnoje, visai ant jūros kranto, nuo kurio laivams iš tolumų tarsi švyturys plieskia „šekspyriškos“ aistros.
Antonijus (vaidina Karolis Sinskas) – pirklys, turintis mažą kavinę „Caffe Antonio“ smėlėtoje pakrantėje. Gurkšnojantis ryte kavą Adrijos jūrai prieš akis, girdėdamas ošimą ir matydamas į krantą teliuškuojančias bangas, vis tikisi pamatyti savo laivus, pilnus skanių kavos pupelių. Antonijaus geriausias draugas Basanijus (vaid. Remigijus Janušaitis) – išlaidūnas vėjavaikis, mylintis draugą, bet Antonijų priverčiantis kartais sunerimti dėl jų draugystės vertybių: „Suabejojęs mano tyra meile, tu įžeidi kur kas skaudžiau mane, nei iššvaistydamas visą mano turtą“. Basanijus norėdamas padėti draugui, pasiūlo kavos pupelių pasiskolinti iš Šailoko. …Šailokas (vaid. Remigijus Petrucionis) turtingiausias pirklys Venecijoje ir dar, negana to, – žydas! Jis krikščionių akimis nėra laikomas visaverčiu žmogumi. Ir nors pjesė rašyta Renesansui peržengiant slenkstį į Baroko epochą, Naujuosiuose laikuose antisemitizmo problema gaji ir neišrauta, kaip visuomenės protų piktžolė. Aktoriaus meistriškumas giliai palietė žiūrovų sielas.
Kodėl verta pajusti „Venecijos pirklio“ verdamos kavos skonį?
„Tai yra sąmonės ir pasąmonės susidūrimas. Antonijaus ir Basanijaus gyvenimo šviesa, džiaugsmas ir iššūkiai, o Šailokas – pasąmonės šešėlis“, – apie žmogaus platų emocijų spektrą, atskleidžiamą spektaklio metu, užsiminė režisierė.
Komentarai nepriimami.