Tai – apie vis dar unikalų, sėkmingai (ne tas žodis) gyvuojantį kultūros reiškinį: šiaudų areną, jau trečią vasarą kvietusią ne tik šio krašto žmones į koncertus viduryje Suvalkijos laukų. Jei ne šis operos solisto Liudo Mikalausko ne vienam iš pradžių gal atrodęs mažiausiai keistas sumanymas (sukurti erdvę koncertams iš šiaudų ritinių – ne bet kaip, o taip, kad ir klausančiam būtų patogu, ir atlikėjai nesiskųstų), daug kas ir aplinkinių nė nežinotų, kad Kazlų Rūdos savivaldybėje yra toks Pinciškių kaimas. O dabar jo vardas skamba plačiausiai ne tik Lietuvoje, o vieta nurodoma žemėlapiuose…
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Taigi – SLOW šiaudų arena tapo reiškiniu, ir ne vien iš smalsumo čia į kiekvieną koncertą plūsta žmonės. Ir tie, kas nori pamatyti „kas gi tai yra“, ir tie, kam kartą pabuvus patiko – koncertas ir aplinka, ką sudomina žaižaruojanti įvairiais žanrais kiekvienų metų programa. Ne vienas mėgaujasi ir kokybišku garsu. Nes, tarkime, ne vieną kartą girdėtas Juozas Erlickas ir muzikuojantys jo kolegos (šį kartą pianistas Daumantas Slipkus ir smuikininkas Zbygnevas Levickis) šįkart atrodė atsidūrę ypatingoje, itin kokybiškoje akustinėje erdvėje. Tai – ne vien apie šį koncertą. Jų šiais metais buvo penketas (pirmą kartą kviesta į tris koncertus, pernai – į keturis), tad jeigu sulauktume dešimtojo projekto, galėtume pagal progresiją tikėtis viso tuzino koncertų…
Kiekvieno jų pradžioje organizatoriai, pasveikinę žiūrovus, įsitaisiusius kaip kam patogiau – „parteryje ar balkonuose“, kaip prašmatniame teatre – primindavo, kad šis unikalus statinys šiemet pastatytas iš 300 šiaudų rulonų ir dar šimto ryšulių („kitkų“). Ir tai ūkininkų Dalios ir Aido Kairaičių bei Ievos ir Mariaus Skučų, patikėjusių meno vadovo Liudo Mikalausko idėja, dėka. Tai iš jų laukų atkeliavo šis gėris, darbštiems žmonėms paprakaitavus tapęs jaukia erdve. Įspūdis iš tiesų didingas – nuotraukos ar vaizdai iš oro to neatskleidžia. O kiekvienas koncertas ir visas renginys – daugybės žmonių ir organizacijų bendro darbo rezultatas. Tokį gali pasiekti, kai bendrauji, stengiesi ir nori susikalbėti.
Jau trečius metus Kazlų Rūdos savivaldybėje tai pavyksta. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kazlų Rūdos savivaldybė, koncertus organizuoja asociacija „Jaunoji Sūduva“, vieną – Kazlų Rūdos kultūros centras, kuris yra projekto partneris. Atvykusiam gal ne visada rūpi tokie dalykai, tačiau kiekvienam smagu pajusti, kad esi laukiamas: viskas suderinta, jokio chaoso, nors automobilių – šimtai, o klausytojų dar daugiau…
Liudas Mikalauskas ir visa organizatorių komanda nebijojo (o gal rizikavo?) klausytojus kviesdama į labai skirtingų žanrų koncertus. Tačiau rezultatai kone iš karto pralenkė lūkesčius – ar kas tikėjosi, kad 2022-aisiais į koncertinį operos „Traviata“ variantą suplauks tiek žmonių, kad norom nenorom teko mąstyti apie arenos dydį… Pernai visuose koncertuose klausytojų irgi netrūko, o šiais metais paskelbus bilietų pardavimo pradžią į kai kuriuos renginius bilietai dingo per neįtikėtinai trumpą laiką.
Tai pasakytina ir apie praėjusį penktadienį šiųmetį ciklą užbaigusį Lino Adomaičio koncertą „Vandenynai“. Tiesa, likus keletui dienų dar pora šimtų laimingųjų galėjo jų įsigyti – jei spėjo… Taigi trečiasis kartas iš tiesų buvo puikus (o ir oras tokiems renginiams palankus). Klausytojai, be jau minėtų koncertų, dar turėjo progos pasiklausyti Nedos Malūnavičiūtės ir Richardo Banio, puikiųjų Latvijos tenorų trio ir paties Liudo Mikalausko bei Egidijaus Bavikino atliekamų neužmirštamų Stasio Povilaičio dainų, publiką tiesiog kėlusių į orą…
Ar bus ketvirtasis kartas? Ar šiaudų arena bus dar didesnė? O gal išradingi žmonės sugalvos dar ką nors? Mums belieka paspėlioti ir palinkėti, kad gražios iniciatyvos neišblėstų, kad užtektų jėgų, sutarimo ir pritarimo.
Lina VOLUNGYTĖ
Komentarai nepriimami.