Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje iki lapkričio 20 dienos veikia druskininkietės dailininkės Elmos Šturmaitės akvarelių paroda „Gamtos siluetai“. Už tarsi paprasto pavadinimo slypi nuostabios autorės patirtys ir jų atspindys: visa tai užfiksuota ant drobės mums neįprastai – akvarele…
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Iš tiesų dar nedažnai matome ant drobės liejamą akvarelę – kaip ir aliejinių dažų potėpius ant popieriaus. Tačiau dailininkai, ieškodami naujų kelių bei saviraiškos būdų, norėdami geriau perteikti tai, kas jiems svarbu (arba – nustebinti), kartais pabando pasukti dar neišmintu keliu… Ir gerai daro, nes atsiranda netikėtų, naujų ir paveikių kūrinių. Tik prisiminkime tekstilę, kuri pastaruoju metu išbandė, atrodytų, neįmanomus būdus bei technologijas.
Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Viktorija Revinienė pristatydama Elmą Šturmaitę į parodos atidarymą susirinkusiems meno mylėtojams akcentavo, kad autorė kuria įvairiomis technikomis bei daug ką yra išbandžiusi. Marijampoliečiams ji dovanoja moterišką, jautrią, bet taip pat ir santūrią akvarelių parodą (jau 64-ąją autorinę). „Man kūryba yra būvis, kada galiu būti savimi, ir labai branginu tą laisvę. Visą laiką norisi keistis, ieškoti – neturiu vieno motyvo, sprendimo ar technikos. Daug ką apsprendžia tai, kaip dirbu. Akvarelė ant drobės reikalauja vienų dalykų, jei tai būtų popierius – motyvai būtų jau kiti… Kiekvienas darbas susijęs su tuo, kas matyta, išgyventa – o šiaip tik darbu gali pasiekti tai, ko nori.“
Ir čia – ne vien apie kūrybą. 1973-aisiais po mokslų Šiauliuose atvykusi į Druskininkus jauna dailės pedagogė pamatė, kad čia nėra dailės mokyklos – ėmė vadovauti būreliui… O subūrusi vietos dailininkus ėmėsi nelengvo darbo, kuris buvo vainikuotas 1978 metais: Druskininkuose atidaryta Vaikų dailės mokykla. E. Šturmaitė tapo dailės mokytoja-eksperte. Nuo 1999 m. dailininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja pleneruose ir kituose renginiuose bei pati nemažai jų organizuoja.
amta, buvimas joje, patiriant nuolatinę kaitą ir amžinąją gyvybės galią, negali palikti abejingų, tai svarbu ne tik kuriantiems, bet ir visiems. Iš tos bendrystės gimsta ir ramūs, lyriški, ir nerimo šešėlių kupini paveikslai, o dar daugiau lieka sieloje – gal kada tai irgi virs „Žiemos atsisveikinimu“, „Lengvu vėju“, „Vandens slenksčiais“ ar dar kuo nors.
Gražioje galerijos erdvėje skambėjo muzika – ją dovanojo Rūta Burbulienė, autorę sveikino ir gyvybe alsuojančia paroda džiaugėsi mūsų miesto kūrėjai, tie, kam svarbus menas.
Komentarai nepriimami.