Į antrąjį savo šimtmetį įžengusiai Jadvygai Bendorienei gyvenimas atseikėjo įvairių spalvų. Būta ir baimės, ir skausmo, ir džiaugsmo. Labiausiai likimui moteris dėkoja už tai, kad išsipildė jos jaunystės svajonė.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Augo gausioje savanorio šeimoje
Nors beveik septyni J. Bendorienės dešimtmečiai prabėgo Suvalkijoje, moters šnekoje netrunki pagauti aukštaitišką tartį.
– Matot, šitiek metų gyvenu Suvalkijoj, o vis tiek aukštaitiška tarmė išlenda. Aš gi prieš šimtą metų, 1924-ųjų lapkričio 1 dieną, gimiau Ukmergės rajone, Deltuvos valsčiaus Mikališkių kaime, – kad nespėliotume, iš kur ta graži šneka, vos susipažinus paaiškina Jadvyga. – Mano mama buvo kumečio dukra, o tėtis – miestietis. Po Pirmojo pasaulinio karo, kaip savanoris, Veprių valsčiuje jis gavo 8 ha žemės ir paėmęs paskolą pasistatė namuką. Ten mes ir gyvenome. Buvome devyni vaikai, užaugome šešiese. Aš šeimoje buvau vyriausia. Dabar liko tik vienas brolis, jam – 89-eri, – pasakoja Morkūnų pirmagimė.
Mokėsi Jadvyga Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijoje ir svajojo būti mokytoja – įstojo į mokytojų seminariją. Deja, likimas skyrė kitą scenarijų.
Pirmieji karo baisumai
– Sužinojęs, kad prasidėjo karas, tėtis liepė man su broliu bėgti į Veprius žibalo ir druskos. Man buvo 17, bet buvau tokia neūžauga, o brolis trim metais jaunesnis. Nubėgome mudu į Veprius, bet žibalo jau negavome, tik druskos. Namo keliu kartu eina ir kaimynai Marytė ir Marijonas, kurių už savaitės turėjo būti vestuvės. Ir staiga tiesiai į mus atskrenda baisus lėktuvas ir šaudo. Mudu su broliu palindome po krūmais, o tiedu nuėjo toliau. Lėktuvui nuskridus pamatėme, kad ant kelio Marytė liko viena. Marijoną nušovė. Mums, vaikams, buvo labai baisu, – pirmąją karo dieną prisimena J. Bendorienė.
Kai artėjo frontas, vokiečiai norėjo šeimą iškeldinti, bet buvo ką tik gimęs mažas broliukas Albinukas, tad kraustytis niekur jie nesiryžo, visą šaudymą prasislapstė tėtės iškastame apkase. Vokiečius pakeitę rusai pirmiausia paprašė rūkalų ir degtinės. Jos ieškodamas tėtė tik laimingo atsitiktinumo dėka neužmynė ant minos, padėtos po slenksčiu, ir išgelbėjo namus bei visą šeimą.
Nežinia, ar lemtis, ar likimas padėjo išgyventi
Pirmą kartą partizanų ryšininkę Jadvygą areštavo 1945 m. Tąkart pavyko išsisukti, bet 1947-aisiais jau nebe. Suėmė ne tik ją, bet ir mamą su tėte. Tėvai bausmės išvengė, o Jadvygai buvo skirta 10 metų kalėjimo ir dveji tremties. Gyvuliniuose vagonuose su kitais nuteistaisiais, tarp kurių daugiausia buvo studentai, mokytojai, mergina buvo nuvežta į Kazachstaną.
– Išbuvau ten ir dar ilgiau, nes kalėjime 1954 m. gegužę prasidėjo sukilimas. Malšinamas jis buvo be gailesčio, tokių baisenybių teko matyti, kad net prisiminti baisu. Lig šiol nesuprantu, kas – lemtis ar likimas padėjo man iš to pragaro išsigelbėti, – pasakoja J. Bendorienė.
Iš kalėjimo Jadvygą išleido prieš pat Kalėdas.
– Atidarė vartus ir eik. Šaltis didžiausias, šakalai – šunys – kaukia, o aš stoviu ir nežinau, kur eiti. Prisiminiau tokį Pranuką, vandens pumpuotoją, kuris turėjo namuką. Jis buvo ryšininkas tarp mūsų – Kengyro lagerio, kur kalėjo moterys, ir vyrų lagerio Džezkazgano. Tarp abiejų lagerių jis nešiojo laiškus, taip susipažindavome vieni su kitais. Nuėjau pas Pranuką, bet namukas užrakintas. Stoviu ir verkiu, o alkani šakalai aplink kaukia. Dievo laimė, kad vienuoliktą valandą Pranukas, išnešiojęs laiškus, grįžo ir įleido į savo šiltą kambarėlį, – pasakoja Jadvyga, kurios po kalėjimo dar laukė dveji tremties metai.
Kai pildosi svajonės
– Kai buvau mažytė, tėtis turėjo draugą suvalkietį, taip pat savanorį. Abu gavo žemės vienas prie kito. Jų buvo dvi mergaitės – Genutė ir Pranutė, kurios labai gražiai suvalkietiškai kalbėjo. Su Pranute sėdėjome viename mokyklos suole. Ne kartą jai sakiau: „Pranute, kaip aš norėčiau gauti vyrą suvalkietį, taip gražiai kalbantį. Dar kad muzikantas būtų ir garbanotų plaukų, nes tarp panelių tokie buvo patys gražiausi“, – tarsi sugrįždama į jaunystę ir dabar svajingai šypsosi Jadvyga.
Ir kas paneigs, kad į Visatą paleistas noras neišsipildo – išsipildė ir merginos svajonė, tik toli nuo gimtosios Aukštaitijos, Kengyre.
– Pranukas suorganizuodavo vyrų ir merginų, kurie susirašinėjo laiškais, susitikimus. Per Kalėdas aš turėjau susitikti su tokiu Leonu, žemaičiu. O Jonas laukė Onutės. Bet Leono nebuvo ir Onutė neatėjo. Taip mudu su Jonu Kalėdas kartu atšventėme.
Per Naujuosius metus Jadvyga ir Jonas padavė užsakus, per Kazimierines įvyko jųdviejų civilinė santuoka, o per Sekmines kunigas, politinis kalinys Tamašauskas ir kitas kunigas lenkas poros santuoką palaimino.
Jadvygos svajonė išsipildė – trejais metais už ją vyresnis suvalkietis Jonas ne tik buvo garbanotų plaukų, bet ir muzikantas, grojo armonika, akordeonu ir bajanu.
Sugrįžo į Liudvinavą
Jau kitokiais traukiniais negu į tremtį 1957 m. Jadvyga su Jonu ir pirmagimiu sūneliu grįžo į Lietuvą. Planavo apsistoti Ukmergėje, bet po vagone įvykusio konflikto su „žulikais“, iš Kauno šeima atvažiavo į Liudvinavą, Jono gimtinę. Ten, Užgirių kaime, vyras, statybų meistras, su vieninteliu pagalbininku Gatavecku, po valdiškų darbų, galima sakyti, naktimis, savo šeimai pastatė namą. Užgiriuose pora susilaukė ir trijų dukrų: Laimutės, Audronės ir Daivos, kurią mama pagimdė būdama 44-erių.
– Buvau mokytoja, bet sugrįžus iš tremties Liudvinave darbo negavau, nes buvau politinė kalinė. Dėl manęs net ir brolis negavo aukštesnių pareigų. O kai jau galėjau mokytojauti, būtų paskyrę mane į Zarasus. Vyras vos iš proto neišsikraustė, galvojo kad jį paliksiu, – pasakoja J. Bendorienė.
Dirbo moteris ir fermoje, ir akmenis laukuose rinko, ir mėšlą mėžė, ir runkelius ravėjo, ir kolūkio kontorą valė. Išdirbusi 42 metus 55-erių išėjo į pensiją.
Didžiausias netikėtumas šeimai buvo, kai 79 metų Jadvygai buvo diagnozuota onkologinė liga. „Dukros griebė ir išvežė į Kauną, metus remontavo, labai padėjo gydytojas R. Bernotas. Išsikapsčiau.“ Žmonos liga labai paveikė vyro sveikatą. Sielvarto paveiktas Jonas dukroms tada prisipažino, kad jis be Jadzytės negyvens. Anapilin J. Bendorius iškeliavo eidamas 82-uosius.
Nuobodžiauti 100-metei nėra kada
Liūdėti mamai neleidžia dukros, penki anūkai, šeši proanūkiai. Dešimt metų po vyro mirties kiekvieną vasarą Jadvyga su savo seserimi važiuodavo į Palangą – vaikščiodavo pušyne, braidžiodavo po jūrą, degindavosi saulėje. O prieš dvejus metus, būdama 98-erių, močiutė nuskrido į Daniją aplankyti anūkės Sandros. Ir visai nebijojusi. Antrą kartą ten pat važiavo automobiliu.
Ir jūra, ir kelionės 100-metei labai patinka, bet visgi prisipažįsta, kad jos meilė – miškas.
– Dar visai neseniai buvome grybauti Varėnos miškuose. Radau visą kibirą šilbaravykių. Duktė parodė, kur grybai, didesnius pati nupjoviau, mažesnius liepiau sudėti į krūvą ir susirinkau sėdėdama ant žvejo kėdutės. O pagrybavę susėdome po grybu-pavėsine, pavalgėme, karštos kavutės atsigėrėme, – pasakoja J. Bendorienė, pasigirdama dviem šauniais žentais, kurie ją visada pakviečia keliauti kartu.
Kavutės išgerti, pasėdėti, paplepėti moteris mėgsta ir su savo draugėmis. Tiesa, kasmet jų vis mažiau. Anksčiau, pasak jubiliatės, 100-mečių buvę daugiau, o dabar netgi per sveikinimų koncertus visai nedaug tokių būna. Pati ji švęsti mėgsta: kasmet – tik savų rate, o apvalias sukaktis – su daug svečių. Ir į 100-ojo gimtadienio šventę rytoj susirinks visa giminė, net iš Anglijos dukterėčia atvažiuos, ir draugės, ir iš Liudvinavo bendruomenės, kurios veikloje J. Bendorienė dalyvauja.
– Nežinau, kodėl prie manęs visi buriasi – čia jau mano laimė, – džiaugiasi močiutė Jadvyga, žadanti jubiliejui pasipuošti nauja suknele. – Ką mėgstu, tai mėgstu – puoštis, – prisipažįsta 100-metė.
Turi močiutė ir kitų pomėgių. Vienas iš jų – šaškės. Dažniausiai žaidžia su anūku, kurį dar mažiuką išmokė, o dabar jis, kariškis, „lošia taip, kad savo viršininkus nugali“.
O didžiausias jubiliatės nusivylimas – loterijos. Ji – „Teleloto“ fanė nuo pirmų lošimų, o laimėjusi viso labo tik muzikinį centrą…
– Praeitais metais 99-ojo gimtadienio proga anūkas padovanojo 99 bilietus, vieną sau pasiliko. Tai laimėjau 10 eurų. 200 eurų sumokėjo už bilietus, o tik toks laimėjimas, – apgailestauja močiutė Jadvyga, išduodama, kad vienintelis kitos loterijos bilietas, kainavęs 5 eurus, laimėjo 10 eurų.
Dabar ir vėl visą šūsnį bilietų turi. Tikrina juos pati, pagal savo susikurtą sistemą – susibraižo sąsiuvinyje langelius, susirašo skaičius, kampus, eilutę netgi atmintinai išmoksta. Nepatikėdama, kad „ir vėl nieko“, paprašo dukros patikrinti aparatu. „Kartą man pardavėja, tikrinanti tuos bilietus, sako: jūs jau eikit geriau dirbti nelošus, jums nesiseka“, – juokiasi Audronė.
O mama, pamiršusi nesėkmes, atlaidžiai šypsosi: „Kam nesiseka loterijoje, sekasi meilėje. Čia man tikrai pasisekė – vyras buvo toks, apie kokį svajojau. Tai ir buvo mano gyvenimo loterija.“
Komentarai nepriimami.