Pirmiausia paklausiau savęs, ką man reiškia ši šventė? Kūčios ir Kalėdos. Ar Kūčios – tai 12 patiekalų ir kūčiukai su aguonpieniu? Dar silkė ir pyragėliai su grybais… Svečiai, artimieji. Ir labai svarbus šį vakarą kalėdaitis (plotkelė – nerauginta duona) – valgis iš Kristaus pašventintos puotos.
Kūčių stalas turėtų priminti puotą, vykusią Jėzaus mirties išvakarėse. Joje paprasta nerauginta duona virto Gyvybės duona, maitinančia labiau dvasią negu kūną. Per pirmuosius krikščionybės amžius tikintieji rinkdavosi į nuošalius namus, į katakombas ir laužė tą duoną dvasinės vienybės su Kristumi ir tarpusavyje ženk-lan. Tuos susirinkimus ir vadino Duonos laužymu. Dabar tokių puotų nebūna. Ir Kūčių vakarienė švenčiama tik Lietuvoje ir Lenkijoje. Ši vakarienė jungia Betliejaus ėdžias su Paskutinės vakarienės iškilme. Kalėdaitis ir šienas yra šių paslapčių simboliai. Kalėdaitis primena duoną, tapusią Kristaus kūnu, o šienas kalba apie Žmogumi tapusį Amžinąjį žodį.
Kūčios yra vienybės vakaras. Giliai suprasta ir išgyventa ši šventė jungia ir žmonių širdis. Tą vakarą visi skuba pas savuosius, artimiausius žmones: senelius, tėvus, tetas, dėdes, seseris, brolius, o dabar ir tėvai kartais vyksta pas savo vaikus į jų naujus namus… Visi stengiasi būti vieni kitiems geri, atsiprašo ir atleidžia. Tą vakarą tartum nusidriekia iš dangaus nematomos gijos, kurios žmogų suriša su Dievu, su broliais ir seserimis. Taip Šventąją naktį namuose plevena ramybės dvasia. Ir kasmet kartojasi šis šventas ritualas: Kristus vis gimsta ir gimsta iš naujo mūsų bažnyčių prakartėlėse…
O kaip atgimstame mes? Visą gruodį bažnyčiose prie kunigų ar zakristijonų dalijamų kalėdaičių driekiasi eilės, žmonių daugėja šv. Mišiose. Gausėja ir prieš Šventas Velykas. Nepravardžiuosiu aš jų šventiniais krikščionimis, jei jie nesuvokia šios iškilmės prasmės. Todėl man kasmet vis mažiau norisi Kūčioms ruošti 12 patiekalų, o Kalėdoms kepti žąsį… Įžvelgiu kitą šių krikščioniškų švenčių prasmę. Ir mano sielai bus ramiau. Liks laiko bendrauti su artimiausiais žmonėmis, aplankyti parapijos bažnyčią.
Ar Kalėdos – tik dovanų metas? Visi žinome, jog tai – Kristaus gimimo diena. Ką sveikiname gimimo dieną? Jubiliatą, tą dieną gimusį žmogų. Jau nuo lapkričio, o gal ir anksčiau, reklamos skelbia: „Pirkite, pirkite, dovanokite, skelbiame akcijas…“ Apie tas akcijas žinome: prekių kainos keistai šokinėja – tai mažėja, tai didėja, tai dvigubėja… Anksčiau nepasirūpinę dovanomis smarkiai apsigauna ir galvose kyla sumaištis.
Kad Šv. Kalėdos mums taptų tikra švente, suvokime, jog dovanas dovanoti reikia ne vieni kitiems, o gimusiam Kūdikėliui. Jam labiausiai reikia mūsų meilės ir tikėjimo, nes Jis gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje. Pirmieji Jį pasveikino paprasti piemenys. „Katalikų bažnyčios katekizme“ (115 psl.) rašoma: „Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, teikėsi gimti iš Mergelės; atėjęs į pasaulį vyrui neprisidėjus, mus apdovanojo savo dievyste“. Tokią paslaptį žmogaus protas sunkiai suvokia… Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę. Tam reikia nusižeminti, pasidaryti mažam… Kalėdų paslaptis įvyksta, kai mumyse išryškėja „Kristaus atvaizdas“, Kalėdos ir yra tų nuostabių „mainų“ paslaptis. Prie gimusio Kūdikėlio ir mes būkime kaip vaikai – atviri, smalsūs, mylintys…
Tad dovanas teikime tik ką gimusiam Kūdikėliui. Kokias, paklausite? Tai nuo jūsų sielų brandos priklauso…
anau, tik dvasines. Jam nereikia puošnių eglučių, gausaus ir prabangaus vaišių stalo, blizgančių drabužių. Ar puošė eglutę Kristus? Juk ten, dykumoje, jos nė neauga. O gal Libano kedrą? Tikrai ne.
Marija DEGUTYTĖ
Komentarai nepriimami.