Taip, tai avižų kisielius. Ir neraukykime nosies! Žinau žinau, ne visi jį mėgsta. Neskanus, sako. Ir spalva ne šventinė. Žodžiu, pažiūri, ir iš karto nenori.
O be reikalo.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
„Nės kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia“
Asmeniškai aš tėvų namuose kasmet valgydavau šį kisielių. Jį virdavo tėvelis. Kūčių dieną su aguonpieniu skanaudavome, o Kalėdoms jau buvo galima ir su spirgučiais. Iki šiol avižinis kisielius man kvepia vaikyste.
Kai prieš kurį laiką lankiausi rezidencijoje „Grįžulo ratai“ ir klausiausi Jūratės Daniliauskienės pasakojimo apie mūsų krašto virtuvės išskirtinumą, ji paminėjo, kad sūduvių valgių edukacijoje svečiai vaišinami ne tik šaltiena, vinegretu, mėsos „dūdelėmis“, bet ir avižų kisieliumi.
– Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ avižų kisielius minimas kaip būrų valgis. Štai kaip Donelaitis rašo:
„Eik, žioply! Eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą.
Sėk miežius, pupas, grikius su didele sauja;
Ir avižų n’užmiršk, kad sėdamas išberi grūdus,
Nės kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia.“
Šiais laikais avižų kisielius yra Kūčių vakaro valgis. Sakoma, kad šis kisielius turi beveik magišką reikšmę. Senose Lietuvos Kūčių tradicijose, kaip rašoma N. Marcinkevičienės knygoje „Metai už stalo: kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai“, avižinis kisielius iki XX amžiaus vidurio buvo privalomas Kūčių vakarienės patiekalas. Jį virdavo kaip auką protėviams, vėjui ir stichijoms, ir palikdavo per naktį ant palangės. Jo gaminimo procesas neatsiejamas nuo kerėjimų ir užkalbėjimo elementų. Prisimenama, kad kai motina virdavo kisielių, tai vaikai turėję basi bėgti aplink trobą ir kartoti užkalbėjimus. Šie užkalbėjimai turėjo lemti vaikų greitumą ir sveikumą, – pasakojo J. Daniliauskienė.
Kaip išvirti avižų kisielių?
P. Jūratė sako, kad jį išvirti nėra taip paprasta kaip mums įprastą su krakmolu sutirštintą kisielių. Gerai išvirtas avižų kisielius yra be galo švelnaus ir malonaus skonio. Jį galima pagardinti medumi, uogiene, o per Kūčias – aguonpieniu. Avižų kisielių galime priskirti prie vegetariškų, sveikuoliškų patiekalų.
– Mes avižų kisielių verdame taip:
1 paką (1,5 kg) avižinių dribsnių užpilame 2 litrais šilto vandens ir padedame dviem paroms rūgti (rūgimui tinkamiausia temperatūra – 24-25 laipsniai šilumos).
Norint, kad greičiau prasidėtų rūgimas, galima įdėti ruginės duonos riekelę.
Masė pamažu tirštėja, atsiranda rūgšties kvapas (taip ir turi būti). Virimo dieną (tikriausiai tai bus Kūčių diena) visą masę reikia stipriai nusunkti per marlę. Puodą su nusunktu skysčiu dedame ant viryklės, įberiame druskos (kai kurie įberia ir šiek tiek cukraus) ir nuolat maišydami verdame. Svarbu: nepakanka kisielių užkaitinti, būtina jį užvirti ir dar pavirti, nes tik tada jis įgis malonų skonį. Nepamirškime maišyti! Kisielius turi būti tirštas. O jau tada galime supilstyti į mažesnius indelius (stiklinaites) arba į didesnį gražų indą (juk dėsime ant šventinio Kūčių stalo!), – dosniai avižinio kisieliaus gaminimo paslaptimis pasidalijo pašnekovė.
Kaip jau minėjome, šis kisielius labai skanu su aguonpieniu ar uogiene. Tačiau Kalėdų dieną galime jį patiekti ir visai kitaip: pakepinti lašinukų ar šoninės su svogūnais ir įdėti šio kisieliaus. Viską išmaišyti. Valgome karštą. Tai bus visai naujas, kai kuriems – nepatirtas skonis.
Skanaus!
Komentarai nepriimami.