Gamtos ir mūsų gyvenimas keturių metų laikų zonoje ypatingas; tai, kas mums nekelia nuostabos, kitur gali atrodyti keistai. Paklausite – kodėl? Atsakymo toli ieškoti nereikia, nes mes turime du tikruosius metų laikus (vasarą ir žiemą), du pereinamuosius (pavasarį ir rudenį), o tarp jų nėra ryškios, „aštrios“ ribos; taigi – prisideda tokie lyg ir nesantys reiškiniai, kaip priešžiemis, „bobų vasara“. Net kiekvienas metų laikas dalinasi į keletą savo fazių. Prie to dar prisideda besikeičiantis klimatas, taigi – kiekvieni gamtos metai yra labai veiklūs, margi, produktyvūs. Gaila, kad jie labai trumpi.
Autoriaus nuotrauka
Kas tie gamtos metai? Gal tai mūsų kalendorinių metų atkarpa, koks nors neapibrėžtas laikas? Ne, tai pilni metai, neturintys nustatytos pradžios. Tik įsivaizduokime: jei kiškiukas gimė vasario 25 d., kas dabar nėra per anksti, jis auga, stiprėja, tampa kiškiu, iki rudens galbūt net subręsta. Peržiemojęs vasarį jis pats tampa tėvu ar motina, o vasario 25-ąją jam sukanka metai. Taigi, gyvendamas jis matė, „įveikė“ vienus gamtos metus. Gamta tuo ir stipri – savo kitimu, pasikartojančiais ciklais. O kodėl tie gamtos metai trumpi?
akoma, kad jie praskrieja lyg akimirka. Kaip paprastai, svarbiausias dalykas tokiame vertinime – atskaitos taškas, iš kurio stebime vyksmą. Labai teisinga galvoti, kad pasaulio centras yra ten, kur esate jūs. Jei su tuo sutinkate, jūsų vertinimai visada bus vienodi, be paklaidų. Kitas svarbus faktas – viską vertina vienas, tas pats asmuo. Dabar pažvelkime atgal (kam tą daryti leidžia amžius), po to galėsime žiūrėti priekin. Taigi…
Ar dar nepamiršote, kaip jūsų aplinkoje atrodydavo lapkričio pradžia, vidurys, kaip lapkritis susitikdavo su žiema? Kiekvienas įvykis, kaip ir viskas gamtoje, yra nepakartojamas ir unikalus. Mes retai susimąstome apie tai, kad gamtos metuose šie įvykiai ar reiškiniai ženklina tam tikrą laiką: po jų ateina metas vis kitiems, kitiems… ir taip iki tol, kol apsisuka Gamtos metų ratas.
Tradiciškai šie metai turėtų būti labai aiškūs. Šiandien aiškumo likę mažai, nes greitėjanti klimato kaita perša kitokias mintis: o gal per kalendorinius metus gali apsisukti pusantrų gamtos metų? Jūs sakysite, kad tai neįmanoma. Leiskite nesutikti…
Būtent klimato kaitos greitėjimas augalus, gyvūnus ir grybus skatina keisti biologiją ir įpročius. Antai, ir šiemet kai kas baravykus rinko spalio gale ar jau lapkritį. Lapkritį dar žydėjo nemažai augalų, o jų žieduose krutėjo bitės ir daug kitų vabzdžių, juos medžiojo vapsvos. Spalio gale virš Papio ežero Trakų rajone stebėtos skraidančios šelmeninės kregždutės – manęs tai visai nestebina, nors žinau, kad tuo metu jos turėtų būti savo žiemavietėse Pietvakarių Afrikoje (Kamerūne, Nigerijoje ar Konge). Šios kregždės jau daug metų peri ir iki vėlyvo rudens gyvena Trakų rajone, Paluknio pievose esančioje avių fermoje, kur iki valios musių ir kitų skraidančių vabzdžių.
Tokios vėlyvos kregždės sutrumpina laiką be jų – žinome, kad pirmosios šelmeninės kregždės sugrįš balandį, taigi – lygiai po pusės metų. Seniau toks „tuščias“ metas trukdavo 7 mėnesius. Beje, pavienės kregždės Baltijos pajūryje regėtos lapkričio 10-ąją – tokia jų registracija mūsų krašte neregėta negirdėta.
Klimato kaitos poveikyje kai kurių rūšių ciklai pasikeitė taip ženkliai, kad atsirado visai nauja dauginimosi fenologija. Antai Vilniuje ar Kaune, šių miestų parkuose, naminės pelėdos pradeda perėti per Kalėdas.
itur Lietuvoje – tik kovą. Viską lemia mikroklimatas ir maisto gausa, tačiau nežiūrint į labai ankstyvas dėtis, antrųjų vadų (tam atsiranda bent 4 „papildomi“ mėnesiai) pelėdos neveda. Žinoma, pelėdos gal ir nėra parankiausia rūšis pokyčiams fiksuoti. Geriau pažiūrėkime, kaip elgiasi šernai ar pilkieji kiškiai. Štai kai kurios šernės per dvejus metus atveda tris (ne įprastas dvi) jauniklių vadas, o kiškiai vietoj 3-4, net 4-6 vadas… Atrodo, kad tokie drąsūs pokyčiai niekaip nekeičia populiacijos gausos. Tačiau visa tai laikina, ir naują fenologiją bei padidėjusį vadų skaičių galime laikyti netolimos ateities realybe. Panašiai save išbando karveliai keršuliai, didžiosios antys, net pilkosios varnos, kurių dauginimosi ciklai praranda buvusias griežtas ribas.
Būtų įdomu prisiminti viską, kas vyksta dabar ir prie to sugrįžti, sakysim, po 25 metų. Dabar gamtai amžiaus ketvirtis yra pastebimas tarpsnis, taigi – jeigu įvyks ir įsitvirtins čia jau minėti pokyčiai, turėsime nepaneigiamą faktą: gamtos metai praranda savo prasmę. Kuo tada turėsime kliautis, kalbėdami apie gamtą?
Selemonas PALTANAVIČIUS
Komentarai nepriimami.