Tai – apie Stanislovą Ramutį Šmulkštį, su kuriuo besikalbant informacija apie vienokią ar kitokią per gyvenimą jį patraukusią (ar paties iš to begalinio smalsumo surastą) veiklą vyniojasi lyg spalvingas siūlas. Vieni jį pavadintų nagingu meistru, gebančiu reikštis ne vienoje sričių, kiti – muzikantu, treti – fotografu, o neilgai trukus galėsime įvardinti ir kaip rašytoją ar istoriką… Be viso šito jis dar ir keturių dukrų tėtis, besidžiaugiantis anūkais, proanūkiais, žentais ir proženčiais (paties sugalvotas giminystės įvardijimas)…
Jubiliejus
Šie metai pašnekovui – pirmieji įžengus į dešimtąją dešimtį: devintoji gražia švente išsiskleidė praėjusią vasarą. „Esu Liūtas, gimęs anksti rytą, – sako ponas Stanislovas, pridurdamas, kad dažnas stebisi, iš kur žinantis. – Taigi mama man viską papasakojo, prisimenu ir daug kitų dalykų, apie kuriuos kalbėdavo“. Iš tiesų: ir apie seniausius, ir naujesnius laikus bekalbant tai galėtų užtrukti ne vieną dieną – tik stebėtis gali tokia atmintimi. Ir nežinia, ar čia genai tokie, ar ir nuo paties priklauso: kuo žmogus smalsesnis, kuo daugiau pats viskuo domisi – tuo daugiau „įrašų“ ilgiems metams ir lieka…
Taigi vasaros gražume, „liūto laiku“, Šmulkščių namuose Tarašiškėse, „Baltaragio malūne“ ir aplinkiniuose laukuose tik aidėjo balsai. Susirinko plati giminė – su mažiausiais daugiau nei dvi dešimtys, o dar būrelis svečių… Sveikino Stanislovą gražiais žodžiais, apjuosė juosta – tradiciškai, ir gražu buvo žiūrėti į linksmą, šiltą artimų žmonių bendravimą, liudijantį, kad susirinkta ne dėl to, kad taip reikia, o kad širdis liepia. Vis pajuokaujant – o ir ašarėlę nubraukiant.
Nors alaus-midaus buvo, bet niekas nesėdėjo per dieną prie stalų: važinėjo brička, aplankė tolėliau esantį dukros Odetos su vyru Almantu puoselėjamą senąją Šmulkštynę – čia ir visokių senų daiktų muziejus… Taigi čia ir aptiko jubiliatą Liudvinavo teatro „Žalias sodas“ žmonės ir vadovė Vita Gvazdaitienė su ąžuolų vainiku, laimės žibintu, laukų gėlėmis atvykę jo pasveikinti. Dideliu ratu sustoję visi, kas ten buvo, dainavo po aukštais medžiais gražiąsias lietuviškas dainas…
…Kai dabar tai prisiminėme, Stasė Šmulkštienė sakė, kad jų namuose visos šventės ar mažesni susibūrimai tokie: su padainavimais, su visokiais pramanais, nes ne už stalo sėdėti susirinkus svarbiausia.
„Su manim nenuobodu“
Tai pašnekovui išsprūdo, bepasakojant apie gyvenimą, pilną darbų, rūpesčių ir visokių nutikimų, jam paantrindavo ir žmona. Smagu buvo jų klausytis – o kaip kitaip: juk atšventę ne tik auksines, bet ir deimantines vestuves, tad ir patirtys bei prisiminimai, ir nuojautos susipynę kaip tie šimtai siūlelių – vienas prie kito – jubiliejinėje juostoje… Ir vis dėlto galvoju: kokia turi būti moteris šalia žmogaus, su kuriuo nenuobodu? Vienintelis atsakymas gal būtų – ir pati nenuobodi.
Ponia Stasė – nuo jaunystės šokėja, dainininkė, tai nedingo ir bėgant metams, nors būta šeimai ir labai nelengvų laikų. Dabar jau rūpinasi namais, sveikata, jos šiandien labiausiai vartomos knygos – apie augalus, maistą (vis bando kokią naujovę), sveikatą. Darbas ilgus dešimtmečius grūdino – bet ir jėgų atėmė, tačiau smagu, kad dar tebesinori apsisukti šokio ritmu…
Beje, Stanislovas sako, kad žmoną jis per šokius ir sutikęs: abu mokėsi technikume, jis ir pastebėjo panelę, prie kurios eilėmis vaikinai rikiavosi (patikėsime jo tuomečiu įspūdžiu, nors moteris neneigia – smagūs buvo jaunystės šokiai, ir tikrai sienų neramsčiusi). „Man tėvai jau rinko žmoną – daktarę, bet aš draugavau su paprastom merginom, svarbu buvo kiti dalykai. Puspenktų metų buvau tarnavęs kariuomenėje – pažinojau visokio gyvenimo, per tai praradau ir pirmąją meilę“. Bet lemtis, matyt, žinojo, ką daro…
Įgijęs techniko-mechaniko specialybę pašnekovas dirbo konkrečius darbus, bet taip pat buvo ir žinomas to meto fotografas bei muzikantas. „Fotografija susidomėjau dar mokykloje pamatęs, kaip ryškina nuotraukas: man tai pasirodė, kaip koks stebuklas!
Pirmas fotoaparatas, paskui – kiti: siaurajuosčiai, plačiajuosčiai, su jais dirbau, ėmiau kolekcionuoti… Aš gi dar ir kolekcininkas, nes daug kas man įdomu – pritrūkdavau dėžių viskam. Mokyklos-internato direktorius Valentinas Spurga pasiūlė fiksuoti istoriją jų muziejui, abiturientų laidas, dirbau, kol tą mokyklą panaikino“. Sako, patikdavo fotografuoti žmones, peizažus, bendravo su tuomečiu „Sūduvos“ fotoklubu.
Akordeonu groti išmokęs iš pradžiamoksliams skirto vadovėlio, paskui ėmėsi pianino, tapo būgnininku… Tik vaidinti nesisekę: dramos būrelyje labai patikusi teorinė dalis, bet kai prireikė išmokti didoką tekstą, būsimasis artistas „emigravo“ į šokių būrelį. (Vis dėlto – po daugelio metų jis vėl išėjo į teatro sceną.)
Knyga
„Ten, kur mano gimtinė“ – taip vadinasi Stanislovo Ramučio Šmulkščio knyga, kuri pasirodys jau greitai. Tai bus didelis leidinys, kuriam paskirta visos dvi dešimtys, o gal ir daugiau metų. Taigi, nors bešnekant išsitarė, kad esąs labiau matematikas, nei literatas (turėjęs bėdų su lietuvių kalba, bet ir reikalavimai buvę griežti), viskas susiklostė taip, kad ėmėsi knygos. „Joje viskas aprašyta smulkiai: nuo senųjų istorijos laikų šiame krašte iki pat šių dienų.
Taip pat ir giminės istorija – iki šeštos Šmulkščių kartos. Mano tėvas malūnininkas Petras Šmulkštys buvo iš devynių vaikų šeimos – o kiek dar žmonių iš seniau, bus paminėti visi, kas su šia gimine susiję.“ Ir ne tik su gimine. Tai, ką pasakojo mama apie pirmąjį pasaulinį karą ir kaip viskas dėliojosi paskui, tai, kokius prisiminimus paliko tokie mokytojai, kaip Lionginas Šepkus ir kiti, tai, ką patyrė kovodamas dėl tėvų žemės… „Ir apie politinį, teisinį nihilizmą pasakoju, viską pagrindžiu dokumentais, raštais. Ir apie tai, kad menas visada buvo prie dūšios, kad mokytojo, kunigo žodis buvo svarbus, nes auklėjo…“
…Ir dar daugiau įvairių dalykų tarsi apie vieno žmogaus, o iš tiesų – unikalaus jį supančio pasaulio istoriją bus šioje knygoje.
Komentarai nepriimami.