Sūduvoje balandis… Pirmoji jo dekada ženklina pavasario pusę – kitur, kad ir Lietuvos šiaurryčiuose, tai įvyks po savaitės, o pas mus gamta nuveikė labai daug. Beveik neįmanoma suspėti su kasdien pateikiamomis jos žiniomis – kad ir kaip stengsimės, suspėsime pamatyti, suprasti tik tai, ką regime. Tuo tarpu gamta yra daug didesnė. Nors matome ne vieną ir ne pirmą pavasarį, tačiau jo jėga, jo galimybės mus ne tik žavi, bet ir verčia žiūrėti pagarbiai ir su šiokia tokia baime. Taip taip, netikintiems gamta kartais pateikiami tokie įrodymai, kad tenka nuleisti galvą ir atsiprašyti… jei tik tą daryti išmokė mama.
Jau daug metų laukiu pavasario… Dar nė karto jis neišaušo toks pat kaip pernai, kaip užpernai – kiekvienas jų savaip įdomus, savaip stiprus ir netikėtas. Visada tikėjau galįs suprasti pavasario jėgas, kurios pakelia augalus, pro ledą išskleidžia žiedus, susuka paukščių lizdus, pagaliau – parveda visus paukščius namo, į tėvynę. Visa tai vyksta darniai, suderintai… kas tą darė, kas projektavo? Kas gandrus išmokė surasti kelią iš Afrikos į Sūduvą, kas pataria stirnoms žoliauti nuo kelio tokiu atstumu, kuris saugus? Ar tai gali būti šiaip sau, netyčia?
Kalbant apie gamtos patirtį, visada siūlau sugretinti mus ir paprastą žvėrį ar paukštį – gal taip bus galima suprasti, kodėl jam sekasi geriau, nei mums. Iš tikro, žmogus yra toks jaunas, kad tie 70000 metų, kurie tenka „protingajam žmogui“ net negali būti lyginami su keletu milijonų naminio žvirblio metų ir (tik įsivaizduokite!) 300 milijonų paprasto tarakono metų! Jie turėjo laiko išbandymams. O tie, kurie išbandymų neišlaikė, paprasčiausiai išnyko, kažkur pasimetė gamtos istorijos puslapiuose.
Na gerai, kam taip iš toli, kodėl taip sudėtingai? Prieš porą dienų prie upės fotografavau paukščius. Turėjau valandėlę, kurią, kaip tikras sūduvis, turėjau išnaudoti prasmingai; taigi – žvalgiausi ir pamačiau, kad esu ne vienas: prie manęs sustojo mano amžiaus ponia. Ji žiūrėjo į vakarėjančios saulės spinduliuose besitaškančias didžiąsias antis, po to pasakė:
– Ir visgi net gamtoje nėra teisybės!
– Kur jūs ją įžvelgiate? – žvalgiausi aplinkui ir nemačiau nieko „neteisingo“.
– Negi nematote: gaigalai, kurie iš esmės nieko neveikia, yra tokie gražuoliai, o antelės – pilkos,
kuklios…
– O jūs norėtumėte, kad būtų atvirkščiai? – norėjau sužinoti klausimo esmę.
– Kad kitaip ir negali būti… kur lygybė?
– Negi jūs norite antelėms blogo?
Klausimas turėjo skambėti nekultūringai, bet aš paaiškinau, kad antys (patelės), turėdamos tokias kaip gaigalai žvilgančias plunksnas perėdamos būtų bematant surastos ir sunaikintos plėšrūnų. Tai, kad jos pilkai rusvos, kanapėtos, yra didžioji gamtos išmintis. Kas žino, ar taip gamtoje buvo visada, ar ji pati turėjo viską atrasti? Atrasti tai, kas yra logiška ir protinga.
O kad gamtoje taip turi būti, pateikiau dar vieną – pempės pavyzdį. Visi žinome, kad pempių kiaušiniai yra tokie taškuoti ir dėmėti, jog skrisdama varna jų nepastebi. Tačiau tokie yra ir pempiukai: ne kartą stebėjausi, kaip iš po kojų išnėręs mažas pūkų kamuoliukas čia pat pradingdavo – reikėdavo gerokai paieškoti, kad pamatytum jį, prisispaudusį prie grumsto, susiliejusį su aplinka. Kas nors galėtų manyti, jog tokiam mažiukui „patiktų“ kitokios, ryškios spalvos… bet jos būtų pražūtingos!
Žvalgomės pavasario laboratorijoje, kur vyksta tiek sudėtingų ir kartu – labai paprastų dalykų. Jeigu tokius būtų tekę sugalvoti žmonėms, ko gero, jų nebūtų iki šiol.
Jei manote, kad aš neteisus, paskutinis pavasario jėgos įrodymas… Kad būtų lengviau, galite skaičiuoti: štai lizdą miške, kelmo ertmėje susuko liepsnelė, sudėjo penkis kiaušinukus. Juos perės dvi savaites, o dar per dvi savaites iš bejėgių, nereginčių paukščiukų užaugs plunksnuoti paukščiai. Taigi, viskas įvyks per mėnesį! Ką per tiek laiko sukurti sugebame mes?
Selemonas PALTANAVIČIUS
Komentarai nepriimami.