Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Tradicinėje lietuvių kultūroje kone kiekviena diena turėjo ypatingą reikšmę. Šiandiena – ne išimtis. Kalendorius skelbia, kad balandžio 25-oji – Daržų diena. Ši diena nuo seno laikoma simboline žemės pabudimo ir sodininkystės pradžios diena. Įsigalėjus krikščionybei, Daržų diena buvo sutapatinta su Šv. Morkaus, vieno iš 12 apaštalų, vardadieniu.
Naujas daržasodis – naujas gyvybės ratas
Lietuvių kultūroje daržai užima svarbią vietą. Savo daržovėmis maitinti šeimą, o dar ir derliaus atsargų pasiruošti žiemai – dažnos šeimininkės pasididžiavimas. Šiais laikais tai labiau laisvalaikio užsiėmimas, tačiau kadaise daržas buvo kone vienintelis maisto žaliavų „tiekėjas“. Daržų sodinimo pradžia reiškė, kad dar vieneri metai apsisuko, kad ne už kalnų naujas, šviežias daržovių derlius, kuris maitins šeimą visus metus. Data, skelbianti daržasodžio pradžią, parinkta iš gyvenimo.
Būtent šiuo laikotarpiu atgimsta gamta, o su ja – ir lauko darbai. Žmonės tikėjo, kad nuo šios dienos žemė „atsibunda“ ir gali pradėti duoti derlių. Balandžio 25-oji buvo tarsi ženklas, kad galima pradėti sėti daržoves, sodinti bulves ir kitus daržo augalus.
Sunkus darbas – prasto derliaus pranašas
Įdomu, kad Daržų dieną imtis sunkių darbų draudžiama – daržo darbus pradėti buvo galima tik po balandžio 25-osios. Senoliai žemę laikė gyva ir jautria, todėl Daržų dieną ją dirbti, be reikalo plakti buvo nerekomenduojama. Ši nuostata ypatingai taikyta moterims. Esą jei šią dieną jos sunkiai dirbs, tai neigiamai paveiks ne tik daržovių derlių, bet ir jų pačių vaisingumą. Išimtis galiojo tik morkoms – šią dieną jas sėti buvo ne tik nedraudžiama, bet ir rekomenduojama. Kai kurie daržininkai šios tradicijos laikosi ir dabar. Sakoma, jei lysvių gale bus įsmeigtas medinis kuolas, tuomet morkos augs didelės ir tiesios.
Ne tik sėja, bet ir socialinis reiškinys
Daržų dienos istorija mena šimtmečius. Tai – ne tik data kalendoriuje, bet ir žmones vienijantis paprotys. Senovės lietuviai vieni kitiems padėdavo dirbti žemę, organizuodavo talkas, dalindavosi sėklomis, patarimais. Baigus žemės darbus talkininkams būdavo rengiami pietūs, o įsigalėjus krikščionybei, kuomet Daržų diena buvo sutapatinta su Šv. Morkaus vardu, atsirado proga paminėti ir Morkaus vardo dieną.
Pasak legendos, vieną kartą mergelė Marija sijojo miltus, tačiau staiga rėtį pavogė velnias. Marija pagalbos kreipėsi į Morkų, prašydama jai rėtį sugrąžinti. Liaudies pasakojimuose teigiama, kad Morkus susipešė su velniu, o kautynių metu miltų rėtį nusviedė į dangų. Tas rėtis danguje sužibo – liaudyje danguje šviečiančiu Marijos miltų rėčiu vadinamas Tauro žvaigždynas. Pasak sakmės, Velnio ir Šv. Morkaus kautynės vyko maždaug šiuo laiku, todėl Daržų diena ir sutapatinta su Šv. Morkaus vardadieniu.
Pradžią diktuoja žemė, ne kalendorius
Šiandien Daržų diena daržasodžio pradžią skelbia tik teoriškai. Daržus žmonės sėja tuomet, kai leidžia gamtos sąlygos, kai yra laisvo laiko ir noro. Retas kuris daržininkas laikosi ir senųjų papročių, tradicijų, nepaiso prietarų. Nepaisant to, daržovės iš savo daržo ar vietinio ūkio tebėra vertinamos. Daug žmonių, net ir gyvendami mieste, augina daržoves nedidelėse lysvėse, o kai kas – net balkonuose ar terasose. Dėl to Daržų diena įgauna kitą prasmę – ji tampa simboline proga prisiminti, kad mūsų maistas prasideda nuo sėklos ir Žemės, o santykis su gamta nėra praeitis – tai mūsų dalis, kuri bus visuomet svarbi.
Marijampolės savivaldybės Šilavoto kaime ūkininkaujantis Povilas Žolynas daržoves augina tiek, kiek save pamena. Ūkininkas pripažįsta, kad organizuodamas ūkio lauko darbus Daržų diena nesikliauja – žemę pradeda dirbti ir sėklas į ją berti tada, kai drėgmės žemėje po žiemos yra pakankamai, o oras dar neįkaitęs. Šiemet tam tinkamos sąlygos buvo jau kovo 20 dieną – kone mėnesiu anksčiau, nei Daržų diena. Ūkininkas reportaže pasakoja, kokių principų reikėtų laikytis planuojant namų daržo sėją.
Komentarai nepriimami.