Ar jums pažįstamas jausmas, kai kitiems dirbant pats nė piršto nepajudini, o tų darbščių ir talentingų žmonių kūrybiniu rezultatu džiaugiesi tarsi pats su jais būtum plušęs rankoves atsiraitojęs? Būtent taip jautėmės mes, „Suvalkiečio“ redakcijos darbuotojai, kai vieną dieną mūsų kolegė Nijolė pakvietė į bendrą savo ir savo vyro Romo Linionio knygos „Vinco Dovinės Ainiai“ pristatymą bei Romo fotografijų parodą.
Gegužės 24 dieną Marijampolės kultūros centre susirinko turbūt visas kultūros elitas – ir ne tik iš Marijampolės: atvažiavo kūrėjai iš visos Sūduvos. Nes Linionius – abu Linionius ir jų autentiškus darbus – pažįsta, gerbia ir vertina kūrėjai, meno gerbėjai, mecenatai ir visa bendruomenė.
Romas Linionis, visuomet kupinas subtilaus humoro, pristatydamas savo fotografijas ir fotomontažus, kalbėjo apie kūrybos prigimtį – ją prilygino ligai, kuria apsikrečiama ir nuo kurios nebėra vaistų:
– Yra keistesni žmonės, kurie ne buitį auksuojasi, daro ne pinigus, bet daro kūrinius, kuriais galėtų pasipuikuoti… Kai apsergi ta liga, tai nežiūri, kas ką pagalvos ir kas ką pamatys tuose fotomontažuose. Gal kartais galiu ir „ausų gauti“ nuo tų žmonių, kuriuos aš iškarpau ir įlipdau į kokią nors aplinką, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo parodos autorius.
Romas su pagarba prisiminė dailininkus, kūrusius Marijampolėje – tą terpę, kuri, anot jo, galbūt ne visada įvardijama, bet neabejotinai egzistavo ir paliko pamatą šiandienos kultūrai. Tačiau nuoširdžiausi jo žodžiai buvo skirti Nijolei: „Ji – mano žodinis apipavidalinimas.“
Nijolė Treinytė-Linionienė patikslino: šie žodžiai ne apie fotografijas ir net ne apie tuose kadruose įamžintus žmones, o apie jos pačios kūrybinius etiudus – trumpas impresijas, kurias pradėjo rašyti gal prieš tris dešimtmečius:
– Viskas prasidėjo nuo prierašų prie nuotraukų, jei tai nebuvo kolūkio pirmūnas ar traktorius. Ir net nežinau, kaip atsirado tie etiudai – visi su pavadinimu „Apie…“. Kai kurie rašyti labai seniai. Neseniai paėmiau jaunesnės kartos rašytojo Sigito Parulskio naujausią knygą ir pamačiau, kad ir jis rašo „Apie…“. Beje, labai gera ta jo knyga – paskaitykit.
Knygos „Vinco Dovinės Ainiai“ leidybą parėmė Marijampolės „Rotary“ klubas, švenčiantis savo veiklos 30-metį, todėl leidinys papuoštas klubo ženklu – simboline padėka už paramą kultūrai. Knygoje save ras kultūrinės erdvės kūrėjai. O iškeliavusiųjų Anapilin, bet likusių Linionio fotografijose artimiesiems – tai užmaršties žolėmis neužželiantis atminimas.
Dievdirbys Vincas Dovinė iš Kazio Borutos „Medinių stebuklų“ laikytas dideliu keistuoliu šiame paprastame gyvenime, o ir paties Borutos vardas šeštadienį ne kartą buvo tartas Dovydo Stralkaus lūpomis. Šis atlikėjas kartu su mokytoja bei akompaniatore Birute Pavalkiene palaikė subtilią renginio nuotaiką ne tik žodžiu, bet ir dainomis. O simbolinę jungtį tarp miesto praeities ir dabarties sukūrė istorinis personažas – grafienė Pranciška Butlerienė, įkūnyta Vidos Mickuvienės. Grafienė, tarsi iš anų laikų grįžusi, išsakė džiaugsmą matydama, kad Marijampolė – ne tik buities, bet ir dvasios miestas:
– Peržiūrėjusi parodos nuotraukas supratau, kad mes, Butleriai, čia ne veltui įsikūrėme. Romas – miesto metraštininkas, jo archyvo kūrėjas. Nijolė – žodžio meistrė, įamžinanti miesto dvasią. Kas liktų, jei nebūtų nuotraukų ir nebūtų žodžio?
Renginio svečiai linkėjo Linioniams naujų parodų, naujų knygų ir, svarbiausia, neprarasti to kūrybinio polėkio, kuris sujungia laiką, žmones ir miestą į vieną bendrą istoriją.
Pavakare Liudvinave vyko Liudvinavo teatro „Žalias sodas“ spektaklio premjera ir dar viena Romo Linionio fotografijų paroda, skirta K. Borutos gyvenimui.
Komentarai nepriimami.