Greitojo maisto restoranas „Rozmarinas ir čiobrelis“, įsikūręs Marijampolėje, keičia nusistovėjusį požiūrį į tai, kas yra greitas maistas. Čia nesiveržiama lenktyniauti su laikrodžiu – viskas daroma pagarbiai, atsakingai ir su meile maistui. Tai nėra tik vieta pavalgyti – tai šeimos ir draugystės projektas, gimęs iš kokybiško, skanaus ir visada šviežio maisto poreikio. Ir kad nuoširdžiai galėtum jį tokį pasiūlyti čia užsukusiam svečiui.
Restorano idėja – iš gyvenimo
Šio restorano įkūrėjai – Ilona Vitkauskaitė ir jos brolis Rokas Vitkauskas. Kartu su virtuvės šefu Roku pluša Martynas Jakevičius – buvęs jo bendraklasis ir stipri bendraminčių trijulės dalis. Abu vaikinai – Marijampolės profesinio rengimo centro (MTEC) Vilkaviškio skyriaus virėjo specialybės absolventai. Jie išnaudojo visas MTEC teikiamas galimybes, dalyvavo Erazmus programoje, stažavosi Italijoje. O Bulgarijos sostinėje Sofijoje esančioje Kulinarijos akademijoje per tris mėnesius įgijo rimtesnės patirties. Tai dar labiau sustiprino troškimą kurti savo erdvę – tokią, kurioje galėtų įgyvendinti viską, kuo tiki.
Ilona – filologė, kaip ir abu vaikinai – vilkaviškietė, dirbanti kalbos tvarkytoja Savivaldybėje. Ji taip pat ir šaulė. Be to – šios Mažosios bendrijos (MB) širdis, besirūpinanti viskuo nuo verslo planų iki bendravimo su klientais.
Ilona pasakoja, kad greitojo maisto restorano idėją padiktavo gyvenimas. Prieš tai komanda gamino maistą festivaliams ir šventėms, bet, jų manymu, tokia veikla neskatina tobulėti, tad vis dažniau ėmė svajoti apie nuolatines patalpas. Apie vietą, kur galėtų kasdien dirbti taip, kaip jiems atrodo teisinga – nuoširdžiai, tvariai, be jokių kompromisų su sąžine ar skoniu.
Būtent šis Marijampolėje, Dailidės g. 1 esantis pastatas Ilonai krito į dūšią, ir visi trys džiaugiasi, kad galėjo čia išsinuomoti patalpas – įdomias, turinčias savo istoriją ir ją kuriančias.
Virtuvė be kompromisų
Virtuvėje darbuojasi tik du žmonės – Rokas ir Martynas. Jie dirba neskaičiuodami valandų, bet tiksliai žinodami, kodėl tai daro. Mėgsta ir eksperimentus – vieną dieną jau, žiūrėk, sukūrė naują čili medų prie sparnelių, kitą – išbando patiekalą ir siūlo lankytojams paragauti, klausia nuomonės. Meniu – trumpas, bet apgalvotas: vidutiniškai 10 patiekalų, viskas gaminama čia pat, iš šviežiausių, kruopščiai atrinktų produktų.
– Mes iš pat pradžių žinojome, kad šiukšlių dėžei ir šaldikliui negaminsime. Ir negaminame. Stengiamės naudoti kiek galima mažiau šaldytų produktų, – pasakoja Ilona.
Ji kalba apie tai, kad kiekvienas patiekalas čia lyg ranka rašytas laiškas, kurio kiekvienas kąsnis – su pagarba maistui ir žmogui, kuris jį valgys.
Tiesa, kai kuriuos kompromisus teko daryti. Ilona juokiasi prisiminusi, kad atidarant šį greitojo maisto restoraną jos bičiulė pusiau rimtai, pusiau juokais pagrasino: jei čia nebus keptos duonos, jos kojos čia nebus. Taip atsirado ir taip lietuvių mėgiama kepta duona su česnakais, svogūnų žiedai, bulvytės fri, vištų sparneliai ar nugarinės kepsnys (grilio patiekalai).
– Žmonėms bandome paaiškinti: jei turėsime daugiau patiekalų, tai bus ir daug šaldyto maisto. Virtuvėje dirba du žmonės – kad ir maistas būtų šviežias, ir meniu labai platus – tai neįmanoma. Reikėtų turėti didžiulius šaldiklius. Ir, neslėpkime, būtų didžiulis maisto švaistymas: Marijampolėje rinka yra maža, tad dienos pabaigoje reikėtų dalį nesuvalgyto maisto išmesti.
Tvarų verslą parėmė Savivaldybė
Ilona džiaugiasi, kad pradedant verslą su visomis institucijomis labai sekėsi, visi buvo itin geranoriški:
– Kai eini atvira širdimi – žmonės tai jaučia ir padeda. Nebuvo dirbtinių kliūčių. Mūsų įmonė jauna, paskolų niekas nebūtų davę. Rinkome pinigus iš pelenų, ašarų ir kraujo. Viskas, kas yra daryta – mūsų pačių darbas ir asmeniniai indėliai. Viską, ką matote pas mus – kalė, tvarkė, darė, gamino Rokas ir Martynas. Ir šiandien jų darbą galima matyti iš arti – „Rozmarine ir čiobrelyje“ – atvira virtuvė, lankytojai gali stebėti, ką kepa, kuria šefų rankos, persimesti su jais žodžiu kitu, o kartais ir paklausyti jų dainų. Džiaugiamės, kad mus 10 tūkst. Eur parėmė Marijampolės savivaldybė – pateikėme paraišką konkursui ir mums pavyko. Esame labai dėkingi, kad patikėjo mūsų verslo idėja.
Šaknys, kurios augina
Restorano pavadinimas, kaip ir verslo idėja, kilo iš gyvenimo. Rozmarinas – Roko mėgstamiausias prieskonis, ypač tinkantis prie bulvių. Čiobrelis – dabar jau a. a. jų mamos plikomos arbatos kvapas, lydėjęs vaikystėje susirgus. Ilona susigraudina: gedulo atmosferoje atsirado „Rozmarinas ir čiobrelis“ – pavadinimas, kuriame telpa skonis, prisiminimai ir rūpestis.
– Tai mūsų simboliai. Mūsų šaknys ir mūsų skoniai. Ne imitacija, o tai, kuo tikime, – sako Ilona.
Gastronominis žingeidumas: kas tie takai, burgeriai, kesadilija…
– Kas jūsų klientas? – klausiu.
Ir nustembu, kad ne tik jaunimas.
– Ateina nemažai vyresnio amžiaus žmonių – jie nori suprasti, paskanauti, koks tai maistas. Mes norime parodyti, kad greitas maistas gali būti ir kokybiškas, ir sveikas. Kita vertus, jie labai greitai grįžta sau įprasto maisto, – sako Ilona.
Ji pasakoja istoriją, kai neseniai brandaus amžiaus moterys atėjo užsisakyti pasibuvimą artimojo mirties metinių proga. Rokas su Martynu paklausė, kokių patiekalų norėtų – tikriausiai silkutės ir pan. Tačiau moterys sakė: „Ne, ne, norime burgerių“.
– Vyresni žmonės labai žingeidūs ir pozityvūs. Mane jie taip žavi! Naujovių jie nori daugiau nei jaunimas, kuris jau daugiau pasaulio matęs, daug ko išragavęs. O ir mūsų jaunuosius virėjus vyresni žmonės palaiko labai stipriai, – sako pašnekovė.
Šefai išsitaria, kad čia – tikrai ne viskas, ką siūlys Marijampolei. Ateityje „Rozmarinas ir čiobrelis“ žada dar daugiau gastronominių atradimų – meniu plėsis. Jau dabar vyrukai laisvu metu gamina naujus patiekalus, eksperimentuoja ir, kaip patys sako, žaidžia su maistu, kad suprastų, ko nori ir ką gali pasiūlyti naujo ir kokybiško. Atsiras ir desertų pasirinkimas, be to, lankytojus jau greitai gundys ir kokteiliais.
Apie maisto kultūrą
– Jei galėtumėte ką nors keisti maitinimo verslo sektoriuje – ką keistumėte? – klausiau Ilonos.
– Norėtųsi, kad įmonės turėtų savo konceptą. Esame ragautojai, išbandę daug vietų. Mėgstame visi trys kažkur nuvažiuoti, paragauti, išbandyti maistą. Visada pagiriu šefus, jei maistas yra geras. Norėčiau, kad visos kavinės, restoranai turėtų savo veidą, savo konceptą. Kad būtų kuo daugiau gero maisto.
onkurencijos nepripažįstame nei aš, nei Rokas su Martynu – ieškome gastronominės draugystės, o ne paskalų, pykčių ar pavydo. Norime mokytis iš kitų ir perduoti savo žinias toliau – tik taip kartu auginsime maisto kultūrą.
Istorija kuriama kasdien
„Rozmarino ir čiobrelio“ interjeras neįmantrus, bet pasakojantis istorijas. Prisiminimų sienelėje – buvusio šeimininko pianino knygelės, nuotraukos, palikti daiktai, Roko mėgiamos plokštelės, vietas radę stalo žaidimai šeimai, Ilonos atvežtos knygos (dauguma jų – neseniai išleistos) – jas savininkei leidus galima pasiskolinti, o paskui grąžinti.
Kol vyko įsikūrimo darbai, ši šauni trijulė patalpomis leido naudotis savanoriams, taip pat ir ukrainiečiams, kurie pynė tinklus kariaujančiai Ukrainai. Kiek kavos čia išgerta, kiek pokalbių būta! Jau tada už patalpų nuomą mokėjo „Rozmarinas ir čiobrelis“, o elektros išlaidas kompensavo šių patalpų savininkai „TFA logistic“. Tai buvo šių žmonių prisidėjimas prie pagalbos kariaujančiai šaliai. Iki šiol šalia prisiminimų sienelės išlikęs jų paliktas stalas ir suolai.
– Mums svarbu, kad daiktai gyventų, – sako Ilona. – Gal todėl ir interjero detalės čia išliko – kai kurie seni baldai, paveikslai, net buvusio savininko vonios kambarys. Tebūna išsaugota praeitis.
Vieta, kur norisi pabūti
„Rozmarinas ir čiobrelis“ – tai ne tik restoranas. Tai – susitikimų vieta. Maža Italija Marijampolės centre, kur galima sėdėti su gaiviu gėrimu (ar su kompiuteriu) tiek, kiek norisi. Kur vaikai piešia, o šeimos žaidžia stalo žaidimus. Kur niekas neskuba ir niekas nešnairuoja, „kiek čia sėdėsi su ta stikline giros“.
– Mums svarbu ne kiek žmonių ateina, o kaip jie jaučiasi išėję. Rokas su Martynu svajoja apie savo šiltnamį, kuriame augtų bazilikai, čiob-reliai ir kitos prieskoninės žolelės. Taip pat šefai labai norėtų užmegzti ryšius su vietiniais ūkininkais, kurie išrašytų sąskaitas faktūras ir būtų atlikę visus tyrimus, patvirtinančius, kad jų tiekiama produkcija yra saugi ir kokybiška. Kad klientai stebėtų maisto gamybos procesą, kalbėtų, klaustų, domėtųsi. Apie bendruomenę svajojame, kuriai maistas – tai ryšys, būdas pasakyti: „Man rūpi, kad tu būtum sotus, laimingas ir sveikas.“
Restorano įkūrėjai prasitaria, kad maitinimo verslas nėra lengvas: kaštai dideli, labai aukštos produktų kainos, dideli mokesčiai, net perkant produktus pas didmenininkus tai nėra pigu. Tačiau tiki, kad marijampoliečiai pamils naują vietą, kad ji taps traukos centru įvairaus amžiaus žmonėms, pasiilgusiems tikrumo ir nuoširdumo bei norintiems iš arti pamatyti, kaip gimsta maistas bei išgirsti jo gamybos istorijas.
Paklausta, gal žino paslaptį, kaip, pavyzdžiui, Italijoje išsilaiko užeigėlės, kuriose per dienas sėdi keletas nuolatinių senjorų su viena ir ta pačia vyno taure rankoje, Ilona sakė tik nujaučianti, kad tose šalyse yra tradicija vakarais rinktis, bendrauti tarpusavyje, o ne su telefonais ant patogių namų sofučių. Ten žmonės labai palaiko vietinį verslą ir nori, kad jis išliktų.
Komentarai nepriimami.