NIJOLĖ
Kodėl septynetas, sakysite? Ogi Septyni šienpjoviai (Oriono žvaigždynas) su kiekviena naktimi vis labiau ryškės rugpjūčio danguje: kaip ir Paukščių takas, kurį prasisklaidžius debesims kur nors viduryje laukų pakėlęs galvą jau gali patyrinėti ir neaprėpiamais jo plotais mintimis ar svajonėmis paklajoti… Gal tai ne Paukščių (kokia graži metafora!) ir net ne žvaigždžių-žvaigždynų, o didysis Gyvenimo takas?
Ach, kad galėtume juo praskrieti Didžiaisiais Grįžulo Ratais, jie mūsų platumose matomi visą laiką – o jau kaip spindi aksominėje atsisveikinančios vasaros skaroje… Ir greitai atsakykite: kiek žvaigždžių čia? Taigi – septynios. Kiekviena jų, pasirodo, turi ypatingą reikšmę – dvasinę idėją. Tai Meilė, Tikrumas, Įkvėpimas, Sąmoningumas, Dvasios valia, Išmintis, Išsilaisvinimas… Kiek kartų žiūrėta į tas ryškias žvaigždes: virš tėviškės eglių viršūnių, nuo kokio piliakalnio ar pajūryje, ežero pakrantėje – o ir virš blausių miesto šviesų jos tamsiame danguje viliojančiai mirksi. Bet tik dabar netikėtai paaiškėjo, kad nuo seniausių laikų šiuose „ratuose“ surinkta viskas, kuo iš tiesų turėtume vadovautis gyvenime – ir ko mums kartais taip trūksta…
…Ir dar apie septynetą – laimingą (ne visada?) skaičių. Tai kiek jau kartų po septynetą dienų suskaičiavome nuo liepos dešimtosios? Pamenate: Septyni broliai miegantys, jeigu jau drėbteli lietaus šią dieną, tai jo ir bus – gal net septynias savaites. Šiandien – jau kone keturios savaitės, kai ne tik „trumpalaikis ir vietomis“, bet ir „stichinis“ lietus Lietuvą skalbia.
Vos pusdienis su didesne properša ar saulėtomis valandomis liepos danguje retokai džiugino, tarsi kas norėtų mums priminti – kai ko nors gero turime daug, nemokame tuo džiaugtis – atrodo, kad tarsi savaime visas aplinkinis gėris priklauso. Betgi ne mums – nežinome, kokiais ratais rieda per didžiąją Visatą Kažkas: tą gėrį dalinantis, viską lemiantis. Šią „keistą“ vasarą – taip pat…
Rugpjūčio slenkstį kiekvienas peržengėme vis kitaip: kas paniuręs ar net piktas (ir oras prastas, ir valdžia bloga), kas smagiai pasišokinėdamas (nes jeigu nieko negali pats pakeisti…), kas ilgesingai skaičiuodamas vis nubyrančias į tamsą dienos minutes, o kas žvelgdamas į juosvus nuo drėgmės nenupjautų javų laukus ir tylėdamas… Kuris iš jų esate jūs?
Kaip bebūtų – pabūkime minutę kitą atitolę nuo galbūt lietaus užuolaida pridengto lango, už kurio gražia vorele žingsniuoja rugpjūčio dienos. Kiekviena jų – šmėstelės ir dings, vėl sulauksime tik po metų. Ar prisiminsime šiųmetę? O gal ji bus tokia:
Naktys trumpos ir gilios,
ir beveik be sapnų.
Tik nematomos gijos
tarp rugių ir žmonių.
Pilnas mėnuo virš kluono
paslaptingai iškops
tartum kepalas duonos,
tartum simbolis koks
to pilnumo, to meto,
kai labai paprastai
vienas kitą pamato
ir žmogus, ir daiktai.
Kai ir laukia, ir šaukia
jau subrendus gamta.
Kai likimas atplaukia
balta pieno puta.
Kai atgimsta iš naujo
ir viltis, ir drąsa.
Kai ant dalgių ne kraujas,
o sidabro rasa.
(Justinas Marcinkevičius. „Rugpjūtis“)
Komentarai nepriimami.