Europos vokiečių dogų klubo nugalėtoja, gražiausias šuo, gražiausias veislynas, gražiausia pora, „Baltic princess“ titulas, Europos veteranų ir jaunimo nugalėtojai, Pasaulio nugalėtoja ir vicečempionas, įvairių šalių čempionai ir dar daug kitų titulų pelnė Violetos Vosyliūtės šunys.
Didingai atrodantis vokiečių dogas, pasak Violetos Vosyliūtės, labai meilus ir draugiškas šuo. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Geriausios lauktuvės – žmogaus meilė
Į tigrinių vokiečių dogų veislyną „Nuo Gražučių“ Šunskų sen. Tursučių kaime pakvietusi Violeta ne apie augintinių titulus kalbėjo. Jai daug svarbiau – stiprūs, gražūs, sveiki, gero charakterio šunys, kurie erdvioje kaimo sodyboje mėgaujasi visiška laisve, o svečius pasitinka prie namų slenksčio. Keturi! Pirma mintis – reikėtų išsigąsti, bet tiesiog nespėji, nes „šeimininkai“ puola „glėbesčiuotis“. Tik tuomet susivokiame, kad lauktuvių tai neatvežėme.
– O jiems geriausios lauktuvės – žmogaus meilė. Pirma apšoks, išbučiuos, o paskui prisiglaus ir tylės, – šypsodamasi sako Violeta ir supažindina su savo augintinėmis: 6 mėnesių sesėmis Ravide ir Rone, pustrečių metų Princese Herta ir šešiamete Magi.
Iš pradžių ir neatskirsi kur kuri, tik vėliau pastebi, kad jaunėlės mažesnės, laibesnės už vyresnes. Elegantiškai ir išdidžiai atrodantis vokiečių dogas – viena didžiausių šunų veislių. Suaugę šunys būna 72–90 cm ūgio, sveria 75–90 kg. Ypač įspūdingai atrodo jų ausys. O jau tas kailis! Tarsi aksomas – trumpas, lygus, blizgantis, besimainančiomis gelsvai melsva, mėlyna, ruda, juoda spalvomis.
Romėnų laikais tai buvo karo šunys. Vėliau Europos didikai su greitais ir stipriais šunimis vykdavo į medžiokles, o pastaruoju metu dogai tapo turtingų namų puošmena.
– Tai – Apolonas tarp šunų – didelis, elegantiškas, ištvermingas, – sako Violeta, pastebėdama, kad šios veislės šuo buvo ir patriarcho Jono Basanavičiaus numylėtinis.
Buvę karo šunys, dabar tigriniai vokiečių dogai, tapo turtingų namų puošmena.
Sužavėjo šuns didybė
– Jų tiesiog neįmanoma nemylėti, ypač matant jų atsidavimą ir džiaugsmą, – sako veislyno „Nuo Gražučių“ šeimininkė, paklausta, kuo ją sužavėjo šie šunys.
Pirmą vokiečių dogą Violeta pamatė dar besimokydama Jono Jablonskio gimnazijoje. Kaskart eidama Dariaus ir Girėno g. prie vieno namo matydavo didžiulį šunį, priekinėmis kojomis atsirėmusį į aukštą tvorą ir stebintį gatvę. Dogo didybė merginai padarė įspūdį ir nuo tada ji pradėjo domėtis šia veisle.
Pirmą savo svajonių šunį – tig-rinę dogų kalytę Fairą – Violeta parsivežė iš Kauno gydytojų šeimos, kuri šuns turėjo atsisakyti dėl tam tikrų aplinkybių.
– Su tuo šuniu visko išmokau. Tai ne dabar, kad informacijos pilnas internetas, o tada, 1992-aisiais, viską reikėjo perprasti, išmokti pačiai. Pirma šuniukų vada gimė 1995 m. Prisimenu ir įspūdingą Europos dogų parodą Čekijoje, kuri mums buvo pirmoji. Apie 400 dogų – ir neįprasta tyla, net baugu buvo, – prisimena Violeta ir su pasididžiavimu sako, kad šiandien savo gyvenimą be vokiečių dogų jai būtų sunku įsivaizduoti.
Pirmas įspūdis – apgaulingas
Grėsmingai atrodantis vokiečių dogas, pasak Violetos, labai meilus ir draugiškas šuo. Jis santūrus ir atsargus tik, kol susipažįsta, o paskui – ištikimas draugas ir sargas.
– Gyvenant vienkiemyje – tai patikima apsauga. Jeigu vartai atidaryti, viskas tvarkoje – gali ateiti, atvažiuoti, kas nori. Jeigu vartai uždaryti, teritorija – šventa ir apie atvykėlius tuoj pat bus pranešta, – pasakoja Violeta, su dogais kalbanti, o ne komanduojanti. – Kai su jais bendrauji, jie ir be pakelto balso supranta, kada ką galima daryti, o ko ne.
Nors aptverta sodyba didelė ir šunys gali lakstyti kiek tik nori, bet kaskart sugrįžusi Violeta būtinai turi išeiti pasivaikščioti už vartų. Nors trumpai – keliuku iki vieškelio, o tada vienas kitą pralenkdami bėga namo, tarsi norėdami šeimininkei paskųsti atsilikusius.
– Dėl žmogaus dėmesio jie visokių aibių prikrečia. Girdėjau, kad namo grįžusiam šeimininkui dogas išrovęs atnešė šio puoselėtą krūmelį. Gavęs barti, suprato savaip: „O, į mane atkreipė dėmesį“, ir nulėkęs išrovė dar vieną, – pasakoja Violeta, išduodama ir saviškių iškrėstas išdaigas: – Ypač gudri buvo dabartinių mažųjų močiutė. Būdavo, jei tik ramiai sėdi, žinok, kad jau kažką organizuoja. O jeigu kas į svečius atvažiuodavo ir jai nieko neatveždavo (labai mėgo šakotį), tai ji pirmoji ant sofos įsitaisydavo, svečiui vietos nepalikdama, girdi, nieko neatvežei, tai ir sėdėti nėra ko. Šiaip su visais draugaudavo, bet jeigu mane kas paliesdavo, iškart dantis šiepdavo.
Kurio didesnė?
Didžiausias rūpestis – patino paieškos
Patino paieškos Violetą buvo nuvedusios net į Ispaniją, Italiją, Prancūziją. Su viena kale į Ispaniją teko važiuoti dukart. Gerai, jei patino šeimininkui už antrą kartą nereikia mokėti, o jei ne – dvigubos išlaidos. Ir kelionė, į kurią savo automobiliu Violeta leidžiasi pati, ir viešbučiai, ir tūkstantis už paslaugą…
– Čia jau fanatizmas, – pripažįsta pati. – Norint sukergti du šunis – lengva, bet norint, kad abu idealiai atitiktų standartus, sunku. Taip atsitiko ir Magi: per penkerius metus – tik dvi vados, nes neradau su kuo kergti.
Atsiveda kalė vieną, du, septynis ar dešimt mažylių. Būta ir praradimų… Kita problema, pasak Violetos, tampa šuniukams išsirinkti būsimą šeimininką. „Taip dabar ir gyvena dvi šešių mėnesių sesės, kurios jau seniai galėjo išvažiuoti į kitus namus. Ir kuo ilgiau būna, tuo sunkiau atsisveikinti“, – pripažįsta Violeta, savo šunis išleidusi į Norvegiją, Suomiją, Estiją, Latviją, netgi Vladivostoką.
Pilnas kambarys veislyno „Nuo Gražučių“ apdovanojimų.
Prizų jau nebeskaičiuoja
– Žmonės galvoja, kad jeigu išlošei pasaulio čempiono titulą, tai jau ir vaikštai nosį užrietusi. Be abejo, parodos kelia savimeilę – kuo daugiau titulų turi šuo, tuo jis geresnis. Tačiau važiuoji į parodą ir galvoji, kiek gali sau leisti, nes laimėtojui materialinės naudos jokios – geriausiu atveju pašaro maišelis. Už dalyvavimą sumoki 160 eurų, plius kelionė, viešbutis. O jeigu konkurentai bus geresni ar teisėjui kas nepatiks ir po dviejų minučių, pasakys: „Ačiū kad dalyvavote“… – atvirai pasakoja V. Vosyliūtė.
Apžvelgdama pilną kambarį apdovanojimų, susikaupusių per daugiau kaip 30 metų, Violeta pripažįsta, pradžioje kiekvieną rozetę vertinusi, o dabar rinkimų sezonas praėjo ir parsiveža tik įdomesnių parodų dovanas.
Jai daug svarbiau – šunų sveikata.
– Vyrauja tokia nuomonė, kad dogai labai probleminiai. Bet jeigu jie gauna kokybišką maistą, vitaminų, kalcio, problemų nebūna. Deja, žmonės to pagaili. Maisto pagrindas – mėsa: jautiena, paukštiena. Gavę jos ryte, visą dieną gali užkandžiauti sausu pašaru.
Kasdienė dogų priežiūra nėra sudėtinga: kartą per savaitę minkštu šepečiu iššukuoti negyvus plaukus, nukarpyti nagus, nors jiems tai – paskutinė gyvenimo akimirka, kas mėnesį sugirdyti vaistus nuo erkių. O einant į lauką per lietų ar esant žemai temperatūrai trumpaplaukį vokiečių dogą, neturintį poplaukio, reikia aprengti, – sako išskirtinių šunų augintoja.
Komentarai nepriimami.