Glaite klausytis ir straipsnio garso įrašo
1911 m. Šmuelis ir Chaya Kronzonai pastatė dviejų aukštų pastatą Turgaus ir Varšuvos gatvių kampe, o 1912 m. greta, Varšuvos g. – dar vieną dviejų aukštų pastatą, kuriame įkūrė mechanikos dirbtuves. Verslas augo ir klestėjo, tačiau prieš I pasaulinį karą carinės valdžios nurodymu šeima paliko namus ir verslą, pasitraukė į Ukrainą, kur gyvenimą ir verslą pradėjo iš naujo.
Po karo sugrįžo į Kalvariją ir (trečią kartą!) pradėjo verslą nuo nulio. Šmuelis Kronzonas garsėjo kaip žemės ūkio mašinų taisymo dirbtuvių savininkas, taip pat valdė sėkmingą tabako verslo įmonę. Jo valdomame pastate 1922 m. įkurta Centrinio žydų banko atstovybė. Šmuelis Kronzonas kartu su Jakobu Epšteinu buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių auginti tabaką, savo įmonėje įdarbino apie 170 asmenų.
Kronzonai užaugino tris dukras ir tris sūnus. Trys iš šešių vaikų dėl susiklosčiusių įvairių aplinkybių išvyko gyventi į užsienį, bet esant galimybei iki II pasaulinio karo grįždavo atostogų į Kalvariją. Tėvo namus perėmė ir Kalvarijoje liko gyventi sūnus Leibušas.
Šmuelis Kronzonas mirė Kalvarijoje 1934 m., Chaya Finkelštein-Kronzonienė – 1936 m. Alytuje, kur ji praleido paskutinius savo gyvenimo metus dukros Šeinos šeimoje. Abu palaidoti Alytuje.
Kronzonų anūkas, šiuo metu Izraelyje gyvenantis Saadia Bahat (g. 1928 m.), apie senelį išsaugojęs prisiminimus: ,,Senelis puikiai mokėjo Bibliją, linksmindamasis su draugais jis cituodavo ištisus skyrius. Įspūdinga tai, kad mokėjo ją ne tik nuo pradžios iki pabaigos, bet ir nuo pabaigos iki pradžios, o jei kas nors įkišdavo kaištį į jo Bibliją, galėjo tiksliai nurodyti žodį, esantį po juo.“
Kronzonų sūnus Leibušas jau 1922 m. registruojamas kaip praktikuojantis gydytojas, žinomas ir gerbiamas specialistas Kalvarijoje. Liudininkai prisimena, kad gydytojas L. Kronzonas buvo žiauriai sumuštas 1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinei okupacijai, nes nepakluso draudimui ir išdrįso eiti šaligatviu. Visa jų šeima buvo nužudyta Holokausto metu 1941 m. rugsėjo 1 d. Marijampolėje.
Dukra Šeina iki 1939 m. gyveno Alytuje, vėliau išsikraustė į Vilnių. 1941 m. prasidėjus nacių okupacijai Lietuvoje, kartu su šeima buvo kalinta Vilniaus gete, išgyveno tik vaikai. Vienintelis šiuo metu dar gyvas Kronzonų anūkas, Šeinos sūnus Saadia, 1943 m. buvo atskirtas nuo šeimos ir deportuotas į koncentracijos stovyklą Estijoje. 1946 m. Saadia pasiekė Palestiną. Dabar gyvena Izraelyje ir dar moka lietuviškai, net laiškus stengiasi rašyti lietuvių kalba, o atsakymų į juos reikalauja tik lietuviškai parašytų.
Sūnus Abraša baigė ne tik medicinos, bet ir muzikos studijas, Europoje koncertavo viešuose koncertuose. Gyveno Kaune, buvo garsus pediatras (iki geto suformavimo). Prasidėjus karui, Abraša pateko į Kaiservaldo stovyklą netoli Rygos, vėliau išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jo žmona Berta kartu su trimis vaikais sudegė gyvi likviduojant getą 1944 m.
Jauniausia dukra Geta, gimusi likus vienai dienai iki geto suformavimo, žuvo paskutinę geto egzistavimo dieną. Išlaisvintas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos Abraša sužinojo, kad neteko visos šeimos. Jis išvyko į Frankfurtą, dirbo gydytoju, dar kartą vedė. 1949 m., po Izraelio valstybės įkūrimo, šeima išvyko ten gyventi. Tik po jo mirties, 1977 m., antroji žmona Rachelė išsitarė, kad Abraša naktimis sapnuodavo pirmąją savo šeimą ir Holokaustą, o sapnuodamas šaukdavo ir verkdavo.
Dėkojame Arūnei Vaičiūnaitei-Levuškinienei, kuri pasidalijo nuotraukomis ir Kalvarijos dingusios bendruomenės istorijos epizodais.
Komentarai nepriimami.