Gamtoje dabar kiekvienas rytas prasideda nuo kranklio skrydžio. Didelis juodas stipriasparnis varnas dar prieš brėkšmą aplekia pakeles, žvalgosi girios pakraščiais. Jis ieško lesalo, ir tai nėra neįprasta veikla – tuo dabar gyvena visi paukščiai. Tačiau kranklys daug kuo yra aukščiau už visus. Nors rūšis priklauso visai paprastam žvirblinių būriui, bet mūsų platumų gamtoje ji dominuoja, užimdama vieną aukščiausių vietų ekologinėje piramidėje.
Profesorius Tadas Ivanauskas ne be reikalo kranklį pavadino aukščiausios psichikos paukščiu, gebėjimais galbūt lenkiančiu papūgas. Atogrąžų miško papūgoms ne visada reikia ypatingo išradingumo, nes visus metus derantys medžiai jas aprūpina maistu, nereikia niekur keliauti. Žinoma, ir kranklys gyvena labai sėsliai. Tačiau gamtinės sąlygos, kuriose ši rūšis formavosi ir gyvena, sudėtingos ir pačiu svarbiausiu to veiksniu reikėtų laikyti žiemą. Mūsų žiemos nėra pertekusios lesalo; ką kalbėti apie šiaurėje, tolimoje Arktyje gyvenančius kranklius, kurie maisto turi skraidyti toli, o po to sugebėti kurį laiką išsiversti be jo.
Taip tai pavyksta? Krankliai moka slėpti lesalo porcijas, taigi esant sunkmečiui, susiranda savo atsargas.
Mūsų žiemos nėra atšiaurios – bent jau dabar. Tačiau pajusti sąlygas, kuriose kaskart atsiduria visi žiemojantys, aktyviai gyvenantys gyvūnai, mums sunku. Paukščiams jų plunksninis apdaras nėra toks saugus, kaip, sakykime, žvėrių kailis. Be to, jų mitybinė specializacija gali susidurti su nelauktais išbandymais: apledėjimu, šlapdriba.
Krankliai – visalesiai paukščiai (kaip ir kiti varninių šeimos atstovai), todėl jiems, atrodytų, galimybės rasti lesalo platesnės. Iš tikro, kranklys žiemą gali lesti viską – ir negyvų, prie kelių žuvusių gyvūnų mėsą, žmonių išmestas atliekas, laukuose rastas sušalusias bulves, ant obels kabančius obuolius. Tačiau jis nėra tipiškas „atliekų perdirbėjas“. Kranklį reikėtų vadinti gana plėšriu paukščiu, jam tokias galimybes suteikia dydis (kai kurie seni paukščiai sveria 1–1,2 kilogramo), turi labai stiprias kojas grobiui sulaikyti ir stiprų snapą – juo gali pribaigti vidutinio dydžio paukštį.
Stebint kranklius iš fotografavimo palapinės tenka stebėtis, kaip lengvai šie paukščiai atgnyba (sakytum, atkerpa) mėsos gabalus – net gerokai stambesnis, aštrų snapą turintis jūrinis erelis to padaryti negali. Kaip minėta, jie slepia maisto perteklių, todėl taip „prikarpę“ mėsos visą gurklį, skuba tolyn nuo grobio vietos, o po kiek laiko ir vėl sugrįžta.
Rytiniai kranklių skrydžiai šiuo metu – žvalgyba: o gal po nakties pakelėje bus aptikta po ratais pakliuvusi lapė, kiškis ar bet koks žvėrelis. Vėliau jie nuolat skraido po savo valdas ir ypač laukia, kad miškuose ar laukuose bus medžiojama. Jei medžioklės metu sužeidžiamas žvėris, apie jo buvimo vietą geriausiai žino kranklys – tiesiog iš viršaus jis viską mato ir, žinoma, supranta tokio gyvūno būklę. Visai sveikas žvėris jo nedomina…
Visur esantis kranklys šiaip jau gana baikštus, atsargus, įtarus. Jo žvitrios akys – labai skvarbios, nes jos viską regi iš toli, sakytum, jomis „skenuoja“ žmogaus nuotaiką: paprastas lauke dirbantis žmogus jam nepavojingas, o štai medžiotojas… Nors krankliai nėra medžiojami, sakytum, kad rūšies genetinėje atmintyje yra išlikusi patirtis iš laikų, kai kranklius šaudydavo.
Žinodami apie visas šias savybes, mes kartais neįvertiname kitų jo gebėjimų, apie kuriuos reikia pakalbėti. Pamenu laikus, kai brakonieriai elnius ar danielius šaudydavo tik norėdami įsigyti jų ragus; visa „medžioklė“ baigdavosi nupjovus žvėries galvą ir pradingus girioje. Kas pirmas pranešdavo apie tokią piktadarystę?
Žinoma, krankliai – tai jie imdavo sukti virš girios ar palaukės, atsargiai vertindavo situaciją ir neskubėdavo puotauti. Medžiotojai, ore matydami tokius kranklių „šokius“, galėdavo skubėti susirinkti maitos.
Ne lengviau būna ir tikriems medžiotojams, kurie sumedžiotus žvėris valandai kitai palieka miške… kad atvėstų. To laiko pakanka krankliams – jie apkapoja žvėris, gerokai sugadina mėsos kokybę. O prie namų… Prie namų krankliai be vargo nutveria laukuose lesinėjančią vištą ar antį, snapais ją pribaigia ir akimirksniu snapus prisikemša mėsos. Beje, gamtoje tokio likimo sulaukia atvirose vietose (pievose) atvesti stirnų jaunikliai, kiškiukai. Krankliai sunaikina daug gervių, kurtinių, net baltųjų gandrų, plėšriųjų paukščių kiaušinių.
Galėtume sakyti, kad tai – prigimtinės šio paukščio savybės ir jų vertinti neturime priežasties ar teisės. Galbūt taip galėtų būti, jei krankliai gyventų kur nors toli Arktyje. Tačiau Lietuvoje, kur žmogaus padedama jų populiacija išaugo bent dešimtį kartų, šio paukščio įtaka yra labai didelė. Kokia žmogaus pagalba jiems svarbi? Pirmiausia, dar sovietiniais laikais krankliams rojaus sąlygas sukurdavo prie kiekvienos fermos esančios atviros negyvų, kritusių gyvulių, kiaulių duobės. Jose maitindavosi ir lapės, vilkai, net kaimo šunys ir katės. Žinoma, krankliai po tokio „palesinimo“ saugiai perėdavo, jų vados buvo gausios. Nors tuo metu kranklius buvo galima medžioti (reguliuoti jų gausą), bet to praktiškai niekas nedarė. Mums tapus Europos Sąjungos nariais, kranklys kažkodėl paskelbtas ypač saugomu – tikėtina, kad tą lėmė Vakarų Europos šalių nuostata, kur kranklys išties buvo gana retas. Kas iš to išėjo?
Sovietmečio palikimas – perdėtai gausi kranklių populiacija įgavo realią apsaugą, jų polinkiai tik tobulėjo. Dabar Lietuvoje vis dažniau pavasarį į ganyklas išleidus mažus ėriukus krankliai užpuola juos ir iškapoja akis. Belgijoje jau prieš du dešimtmečius čia plintantys krankliai tą patį ėmė daryti ganyklose esantiems veršeliams. Žinoma, taip sužaloti jaunikliai gali būti tik kuo skubiau pribaigti…
Taigi, krankliai, kurie dabar gamtoje pagal matomumą yra vyraujantys paukščiai, nėra paprastas „riešutėlis“ – jie agresyvūs ekologiškai ir ypatingų psichinių savybių dėka savo veiklos formas tobulina ir plečia. Mums teks su jais gyventi, tačiau kaip – apie tai dar turėsime kalbėti.
Selemonas PALTANAVIČIUS