Ko gero, ne už kalnų metas, kai delikatesų ir naujienų trokštantys klientai, neturintys galimybės pasimėgauti tikrais krabais, omarais ar kitomis jūros brangenybėmis, rinksis gerąjį gericijų – grybą, kuris klientui panorėjus, o virtuvės šefui pasistengus, netrukus lėkštėje puikuosis kepsnio pavidalu ir žavės, pavyzdžiui, omaro skoniu. Ir nereikės niekam dūsauti, kad riebu, kad daug cholesterolio, kad gaila vargšo omaro, kad … ir taip toliau. Šį kartą – apie daugeliui nematytus, bet labai įspūdingus grybus, kuriuos Trakiškių kaime (Marijampolės sav.) augina du žavūs vaikinai – Andrius Vaškevičius ir Mindaugas Rimavičius.
Grybų „fermoje“ – finansininkas ir politologas
Mindaugas ir Andrius – abu marijampoliečiai, miesto vaikai. Dar priduria: buvę kambariokai. Tapę studentais (Andrius – tarptautinių santykių, o Mindaugas – finansų), kartu nuomojosi kambarį Vilniuje. Po studijų teko įsitraukti į darbus: Andrius Vilniuje gyveno ir dirbo dešimtmetį, Mindaugas įsidarbino banke, bet po kurio laiko nusprendė pagilinti žinias ir įstojo į Reklamos mokyklą. Pasinaudojęs jaunimui skirta programa prieš pat „Covid-19“ pandemiją metams išvyko į Kanadą. Grįžęs į Lietuvą Mindaugas, ko gero, nusprendė, kad visur gerai – namuose geriausia, ir apsigyveno Marijampolėje. Kaip ir Andrius. Draugai pradėjo štai tokį neįprastą verslą: auginti grybus, pavadintus gericijaus vardu. Dėl švelnių spygliukų jie gali būti vadinami ir „liūto karčiais“. O mokslinėje literatūroje tai – „Lion‘s Mane“ grybai (lot. Hericium erinaceus).
Grybų „fermoje“ – kaip laboratorijoje
Jau porą metų vaikinai domisi, eksperimentuoja, augina, patys skanauja ir namiškius vaišina savo užaugintais grybais. Visko būta: ir nesėkmių, ir džiugių akimirkų. Tačiau tik dabar, kai jau mintinai žino, kas, kaip ir kodėl, grybai pradėjo augti kaip ant mielių. Bet čia tik posakis: iš tiesų grybai auga ne ant mielių, o iš grūdų ir pjuvenų maišų, kurie yra, nemeluoju, sterilūs. Nes bet kokia nešvara ar bakterija gali sunaikinti visą derlių.
Su vaikinais kalbėjomės ir grybų derlių apžiūrėjome „fermoje“ Trakiškių kaime. Nors žodis „ferma“ labai sąlyginis: aplinka čia labiau primena laboratoriją: šaldytuvas, švirkštai su grybienos turiniu (nuo grybienos įsigijimo ir prasidėjo verslas), laboratorinės petri lėkštelės, du autoklavai, kuriuose garais sterilizuojami grūdai bei specialūs maišai su pjuvenomis, laminarinė spinta, nupučianti bet kokius teršalus, inkubacinė palapinė, dar viena palapinė, kurioje auga grybai ir kt.
Kodėl „liūto karčiai“?
Išties gana konservatoriškoje mūsų visuomenėje, kur visuotinai priimtini cepelinai, o rudenį visi neria į miškus baravykų ir raudonviršių, buvo tikras iššūkis pasiūlyti gericijų. Vaikinai tai suprato, beje, turėdami ir pirmesnę verslo idėją – auginti svirplius. Bet Mindaugui besidarbuojant Kanadoje kilo grybų auginimo idėja. Kai pagaliau grįžo abu į Marijampolę, prasidėjo bandymai ir pirmosios investicijos, nusipirko autoklavą. Jame sterilizuojami grūdai, nuo to ir prasideda visas auginimo procesas. Grybiena, šaltai laikoma švirkštuose, užpurškiama ant grūdų, po to, atėjus tinkamam laikui, perkeliama į maišą su pjuvenomis. Tada – į šiltą ir tamsią inkubacijos palapinę. Galiausiai, kai grybiena apauga visas pjuvenas, maišai keliauja į auginimo palapinę.
Vaikinai sako, kad pradžioje augino ir kitų rūšių grybus, bet šie sudomino savo gerosiomis savybėmis, be to, visai neblogai augo. Tiesa, gericijus ganėtinai reiklus – jam reikia pastovios temperatūros, jis nemėgsta ryškios šviesos, tačiau užsiauginti tikrai įmanoma. Reikia laikytis ypatingos švaros – kiekviename žingsnyje, nes bakterijos ar pelėsis gali sunaikinti tavo darbą.
– „Užkibome“ už informacijos, kad šis grybas labai naudingas smegenims. Skaitėme atliktų tyrimų rezultatus, kad grybuose esančios medžiagos gerina atmintį, susitelkimą, skatina naujų jungčių tarp neuronų atsiradimą ir kitas. Šio grybo gimtinė – kalnuoti Azijos regionai. Tradicinėje kinų medicinoje jis buvo naudojamas kaip tonikas, padedantis palaikyti sveikatą ir ilgaamžiškumą. Manoma, kad budistų vienuoliai naudojo šių grybų miltelius kaip arbatą, padedančią stimuliuoti smegenų veiklą ir geriau sutelkti dėmesį medituojant. Nemažai tyrimų jau padaryta, daug jų daroma ir dabar, – pasakoja vaikinai.
Vis tik, sako padebesiuose anaiptol neskrajojantys grybų augintojai, jei grybus vartosime tik retkarčiais, minimaliai, tai efekto neturėtume tikėtis – siekiant naudos smegenims, geriau vartoti papildus, gaminamus iš šių grybų. Bet tai jau medicinos sritis, į kurią pašnekovai nelenda.
Lietuvoje gericijų augina dar keletas ūkininkų. Paklausti, ar tokiam grybų ūkiui skiriama valstybės parama, kaip pavyzdžiui, šitake grybų augintojams, vaikinai papurtė galvas – ne, neskiriama. Viskas, kaip sakoma, iš savų pinigų.
Kur realizuojami egzotiški grybai?
Andrius ir Mindaugas pasakoja, kad grybai nėra sezoniniai, kadangi auga ne lauke. Dėl ne itin sėkmingos pradžios realizacijos klausimas buvo pakibęs ore – jei pradedi tiekti restoranams, tai šie turi žinoti, kad grybų gaus reguliariai, įrašys juos į savo valgiaraščius, eksperimentuos kurdami patiekalus – maža ką, gal „Michelin“ žvaigždučių tikėdamiesi ar tiesiog norėdami nudžiuginti klientus.
Bet tie, kas sistemingai ir kruopščiai dirba, rezultatų sulaukia: Andrius su Mindaugu dabar kiekvieną savaitę skina derlių. Vilniuje ir Kaune yra keletas restoranų, kurie perka gericijų, o Kaune šiuo grybu susidomėjo „Eko“ parduotuvė. Tiesa, vaikinai pasakoja, kad pabandė šiuos grybus pasiūlyti ir marijampoliečiams, nuvežė jų į ūkininkų turgelį. Žmonės, sako, domėjosi, klausinėjo, bet kol kas buvo atsargūs: labai jau nematytas tas grybas. Bet, juokiasi, anksčiau žmonės ir brokolių bijojo, nes ir tie labai jau nematyti buvo. O ir kaina – ne pievagrybių. Dėžutė su 300 g grybų kainuoja apie 7,50 eurų.
Koks grybo skonis?
Be abejo, vaikinai jį puikiai žino, nes patys valgo. Andrius sako, kad tekstūra primena vištieną ar krabo mėsą. gericijus turi grybo kvapą, bet jo skonis neutralus, todėl galima suteikti tokį, kokio nori. Jei grybas keptuvėje susidraugauja su morka – vienoks skonis, jei su česnaku – kitoks. Ir taip toliau, taigi eksperimentams – ne platus kelias, bet visa autostrada: bandyk, derink, pasirink, kas skaniausia, kieno skonį norėtum suteikti šiam grybui.
Beje, Mindaugo ir Andriaus rekomenduoti grybo patiekalų receptai – „Šeimininkės kampelyje“.
Verslas „iš idėjos“
Kol kas šis dviejų vaikinų verslas didelių pajamų nesukuria: reguliarus ir gražus derlius pasirodė tik prieš Kalėdas. Bet užtat kokia patirtis įgyta! Šiame versle reikia ir biologijos, ir ekologijos, ir chemijos žinių. Mindaugas reaguodamas į mano pastabą, kad jų mokslai (finansai ar politologija) nelabai siejasi su grybais, atsako, kad viskas čia ok. Po studijų dirbęs banke, reklamos industrijoje, o Kanadoje – fizinį darbą, suprato, kad protinio ir fizinio darbo dermė – visai smagi. Be to, visada norėjo būti gamtoje, magėjo apie ją kuo daugiau sužinoti. Ir štai – tik pasvajok, ir svajonės pradeda pildytis.
Net girdžiu skaitytojų klausimą: ar galima iš tokio verslo išgyventi? Kiek grybų reikia užauginti ir kiek darbo įdėti, kad gautum pelną? Klausimas teisingas. Mat per dvejus metus investuota kur kas daugiau nei tų „liūto karčių“ užaugo. Todėl abu vaikinai dirba ir kitus darbus: Mindaugas – nuotoliniu būdu banke, Andrius administruoja keletą interneto svetainių. Tad grybas gericijus jų gyvenimams suteikia geros nuotaikos, gal net azarto: ar pavyks, ar užaugs, ar bus skanus? Vaikinai tiki, kad šis grybas nesulauks tokių prieštaringų vertinimų, kokių visai nepelnytai sulaukia produktai iš svirplių ar iš vabzdžių planuojamos auginti maistinės lervos. Čia gi grybas!
Komentarai nepriimami.