Selemonas PALTANAVIČIUS
Nebesistebime sausame retame pušyne aptikę žiemą vasarą žalią sausakrūmį – ši svetimžemė rūšis aktyviai įsiskverbė į Lietuvos gamtą ir užėmė labai jautrios smėlynų augalijos vietą. Šį augalą daug kas vadina taip, kaip jis „krikštytas“ nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio – zuikiakrūmiu. Kodėl toks vardas? Nes šluotinį sausakrūmį platinę miškininkai ir medžiotojai turėjo du tikslus, iš kurių vienas ir buvo žiemos metą pagerinti, papildyti miško žvėrių (labiausiai kiškių) mitybinę bazę.
Antrasis tikslas, kaip jį apibūdindavo tuometė spauda, būti „žaliuoju gaisrininku“, nes tikėta, jog šio augalo aprėptuose plotuose, panašiai kaip ir gausialapio lubino sąžalynuose, neplinta miško gaisro ugnis. Abu šie tikslai, kaip parodė vėlesnė istorija, buvo išgalvoti ir beverčiai, nes kiškiai tik labai retai grauždavo jiems nežinomo augalo stiebelius, o miško gaisrų vienas augalas tikrai nesuvaldė.
Kas jis, šluotinis sausakrūmis, 2012-aisiais paskelbtas invazine rūšimi?
Tai pupinių (anksčiau vadintų ankštiniais) šeimos rūšis. Sausakrūmio šakos tamsiai žalios, briaunotos, tiesios, dažnai besišakojančios ir lanksčios – joms nebaisus net storas sniego sluoksnis, iš po kurio pavasarį jos sėkmingai atsitiesia. Krūmas auga iš vienos šaknies, jis gali pasiekti 2–3 metrų aukštį, nors tokių didelių būna retai. Kur kas dažnesni maži, iki metro aukščio krūmeliai – jie jauni, nebūtinai žydintys ir derantys. Pavasarį ant šakelių pasirodo trilapiai lapai, o gegužę ar birželį lapų pažastyse susiformuoja geltoni ar oranžiniu atspalviu numarginti žiedai. Jų forma būdinga visų pupinių augalų žiedams. Ant vieno augalo jų gali būti labai daug. Žydėjimo metu smėlingame šviesiame pušyne karaliauja geltona sausakrūmių spalva. Po žydėjimo ima formuotis mažos plokščios ankštys – iš pradžių jos būna švelniai žalios, vėliau tamsėja, pilkėja, o prinokusios pajuosta. Kiekvienoje ankštyje būna nuo kelių iki keliolikos (išimtiniais atvejais 18–20) žalsvai rusvų sėklų.
Kaip šluotinis sausakrūmis pateko į mūsų gamtą, kur jo tikroji tėvynė?
Jo kilmės regionas – vakarų, vidurio ir rytų Europa iki pietų Skandinavijos. Lengviau įsivaizduoti šios rūšies natūralią paplitimo šiaurinę ribą, kuri brėžiama per Ukrainos šiaurę, Baltarusijos pietus ir Lenkijos vidurį. Žinoma, šioje nuorodoje gali būti ir klaidų, nes rūšis nebuvo tiriama tada, kai ją pradėta platinti po gretimus, jai nebūdingus, kraštus. Šiandien šluotinis sausakrūmis yra aprėpęs visą Europą, dalį Azijos, Australiją ir Naująją Zelandiją, abi Amerikas, Afrikos pietinę dalį. Situacija jau seniai nevaldoma, rūšis plinta toliau.
Lietuvoje jos pirmoji registracija minima XIX a. gale netoli Priekulės. Tik pokariu, kilus gamtos „praturtinimo“ vajui, sausakrūmį imta sėti miškų mineralizuotose kvartalinėse, prie kelių, atvirose vietose.
atekusi į tinkamas sąlygas savo biologinių savybių dėka rūšis sparčiai plito – mažiau drėgnuose, derlinguose miško dirvožemiuose, tačiau smėlėtuose (taip pat ir Kuršių nerijoje) – gausu.
Kadangi šluotinio sausakrūmio šaknys labai ilgos, jomis augalas visada pasiekia drėgmę, jis atsparus vėjo pustymui. Pažeistas ar nupjautomis šakomis (šalinant antžemines dalis) sausakrūmis išleidžia daug naujų atžalų ir jo sąžalynai tampa dar tankesni. Daug kur jie auga tarp kitų girios augalų, tačiau augalams pradėjus žydėti (tai būna ne anksčiau kaip po trejų metų) jie pradeda platėti, užgožti smėlynų augalus. Ne mažiau svarbi detalė – pupiniams augalams tipiškas azoto gausinimas; jo koncentracija dirvoje pražūtingai veikia jautrius vietinius augalus, o be jų vietiniai vabzdžiai netenka sau būdingo mitybos šaltinio.
Toks sausakrūmio ekologinis agresyvumas liudija jo invazyvumą. Tačiau įsitvirtinti padeda ne tik atsparumas sausrai, metų laikų kaita. Augalas pasižymi ypatingu produktyvumu: kaip minėta, ankštyje gali būti iki 20 sėklų (Lietuvoje, šią rūšį tyrusių mokslininkų duomenimis – vidutiniškai 6), o ant vieno krūmo subręsta bent keletas tūkstančių (!) ankščių. Išdžiuvusios vasaros karštyje (paprastai rugpjūtį) „sproginėja“ ir aplink išsvaido sėklas, kurios dirvoje daigios lieka dešimtis metų (jos dygsta ir po 70–80 metų). Visa tai leidžia rūšiai saugiai plisti bei sunkina jos gausos reguliavimą ir naikinimą.
Kaip reguliuojami sausakrūmiai?
Tam nėra jokių selektyvių cheminių priemonių, todėl galimas tik mechaninis naikinimas. Jauni krūmai gali būti raunami, senesni iš pradžių kasami, po to raunami. Tai labai sunkus darbas, sausakrūmius tokiu būdu galima naikinti tik mažuose plotuose, kurie svarbūs kitų augalų apsaugai. Tačiau toks jų augavietės „apdorojimas“ dar nėra baigtinis – dirvoje yra begalė sėklų, kurios nuolat dygsta; vadinasi, kas keletą metų rovimo darbai turi būti atliekami iš naujo.
Išrautus šluotinius sausakrūmius geriausia panaudoti biokurui, jie neturėtų sudžiūti ir išbarstyti ant šakelių likusių sėklų. Šio augalo nederėtų auginti ir sodybose, parkuose, nes taip sukuriami „sėklų bankai“. Gamta ir be tokių rūšių turi pakankamai problemų.
Tačiau jį galime be jokio apribojimo skinti, rauti – dabar sausakrūmiai žydi, geltonuoja. Jų puokštė, pamerkta namuose, atrodo labai puošniai. Tad ir turguje geriau nusipirkti sausakrūmių, o ne kitų lauko ar miško gėlių puokštę…
Komentarai nepriimami.