Todėl visus jus – su švente! Su vakarykšte, šiandien – o dar ir visą savaitėlę ne vienas būsime šiek tiek sutrikę, pasimetę, tarsi primiršę kasdienos rutiną. Nes tai nauja pradžia – ir ne tik tiems, kuriuos įvardijame savo ateitimi (o savo – tai kieno: tėvų, šio krašto, tautos ar Lietuvos?).
Nauja turėtų būti mums visiems, nes vyksta juk tokie virsmai! Juk suprantate, apie ką aš čia, ar ne? Ir būtų gerai, kad vėl nesipildytų dar „anais laikais“ parašyti poeto žodžiai: „Kartojasi likimai be galo banaliai: / Nusideda šventieji, prasimuša kvailiai…“
…Bet tiek jau to – kalbėkime apie rugsėjį, kuris tik ką prasidėjo ir dar gali mums paberti visokiausių malonių dalykų. Juk trejetą savaičių dar gyvensime ilgųjų dienų (daugiau nei 12 valandų šviesos) laikotarpiu, juk dar žali medžiai, tik buvusios sausros nudegintomis kepurėmis. O jau kokia žalia žolė! Apstulbsta žmonės, iš karštųjų, sausųjų, degančių kraštų pasisvečiuoti atvykę.
Žalia spalva, neužmirškite, labai ramina nervus ir sveika akims – tik ar dažnai mūsų žvilgsnis nardo po tą žalumą ar gėlynų margumą? Jie irgi veši (na, atvirai kalbant, kas džiūvo–nudžiūvo, ką graužė–sugraužė…), tarsi atiduodami skolą už neišžydėtą, neiškvepėtą tikrąjį šios keistokos vasaros laiką. Bet ar ją benutversi už margos suknelės krašto ar kokios skraistės?
Rugsėjį patys skaniausi riešutai ir paskutinės miško uogos – apie grybus net nekalbu, nes pusė Lietuvos giriasi laimikiais, o kita pusė arba netiki, arba pavydi… Bet – įdomiau už tuščias šnekas apie dalykus, kurie nuo mūsų nepriklauso.
Rugsėjį tvieskia naudingiausios gamtos dovanos: auksu spindi šaltalankiai, juodais debesėliais plevena šeivamedžiai, jei liko nepastebėti paukščių – svarina kekes ugniniai šermukšniai, pradeda švytėti putinai… Brangiai mokame už šių gėrybių sirupus ar kitokią produkciją – jos gausu būna mugėse, o juk nusiskinti, padžiovinti taip paprasta.
Kaip, beje, ir daugelis kitų dalykų: nerandant grybų tiesiog kvėpuoti ir klausytis medžių šnekos, lyjant suvokti, kaip gerai turėti namus, kuriuose sausa ir šilta, o atėjus lygiadieniui giliai atsidusti ir prisiminti, kad iki to laiko, kol diena vėl ims ilgėti liko tik…
Taigi.
Komentarai nepriimami.