Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje pristatyta nauja paroda „Į laisvę“, skirta 1991-ųjų sausio įvykiams. Šiemet minime 35-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, tad Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus parengė šią parodą ir pakvietė prisiminti svarbų tautos istorinį momentą.
Siekiant atkurti sovietų sąjungos komunistų partijos (SSKP) politinę valdžią Lietuvos Respublikoje, 1991 m. sausio mėnesį, panaudojant sovietų sąjungos (SSRS) ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą (KGB), mūsų šalyje mėginta įvykdyti valstybės perversmą. Beginkliai Lietuvos žmonės tada stojo prieš sovietų armijos tankus bei šarvuočius ir negailėdami savo gyvybių apgynė trapią Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę.
Tik šių Lietuvos žmonių, kurie atsiliepė į Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kvietimą atvykti prie Parlamento rūmų saugoti, paremti ir ginti strategiškai svarbius šalies objektus, dėka mūsų valstybė yra laisva ir nepriklausoma. Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto rūmus, Tarptautinės telefonų stoties pastatą ir kitus objektus įvairiose Lietuvos vietose, spaudžiat žiemos šaltukui, ištisomis paromis saugojo tūkstantinės žmonių minios – didelė dalis Lietuvos. Jų vieninteliai ginklai buvo tikėjimas, malda, giesmė ir lietuviška daina.
1991-ųjų sausio 13 d. savo gyvybę ant laisvės aukuro paaukojo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, marijampolietis Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vidas Maciulevičius. Vytautas Koncevičius nuo šautinių žaizdų mirė vasario 18 d., o balandžio 14 d. nuo sužalojimų mirė iš Kalvarijos kilęs Stasys Mačiulskas. Dar daugiau nei 500 asmenų buvo sužeisti.
Šioje parodoje panaudota istorinė medžiaga iš Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus rinkinių, Lietuvos valstybės naujojo archyvo, Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo, Vandos Juknevičienės asmeninio archyvo, įvykių liudininkų bei fotografų Algimanto Barzdžiaus, Jono Ivaškevičiaus, Aleksandro Juozapaičio, Valentino Juraičio, Romo Linionio, Zenono Nekrošiaus, Arvydo Rėklaičio, Tado Žebrausko, Vytauto Žukausko bei Virgilijaus Usinavičiaus nuotraukos.
Stenduose chronologine tvarka įamžinti 1991 metų sausio 11–13 dienų įvykiai, pradedant sovietų ultimatumu tuomečiam Lietuvos Respublikos premjerui Albertui Šimėnui iki 1991-ųjų sausio 11 dienos 15 valandos atkurti Lietuvoje SSRS ir Lietuvos SSR konstitucijos galiojimą. Istorinėse nuotraukose – sausio 13-ąją žuvusiųjų laidotuvės Vilniuje, barikados ir laužai prie Seimo, vaizdai iš Parlamento vidaus, kai buvo ruošiamasi pastato šturmui ir kiti sukrečiantys kadrai. Tomis dienomis nemažai marijampoliečių taip pat buvo prie Seimo, ir jiems tai bus proga prisiminti bei savo vaikams ir anūkams papasakoti apie tai, ko negalime pamiršti.
Vienas iš parodos stendų yra skirtas to 1991-ųjų sausio dienų Marijampolei. Čia yra tuometės miesto Tarybos priimto protokolo kopija dėl jaunuolių priverstinio šaukimo į sovietų armiją. Jame tuometis miesto meras šviesaus atminimo Bronius Beržinis teigia, kad jei prasidės jaunuolių ėmimas į armiją, mieste bus įjungtos sirenos, kad jaunuoliai spėtų pasislėpti.
Stende rasime ir tuomečio Marijampolės miesto tarybos pirmininko, taip pat jau a. a. Algirdo Bajarkevičiaus pasirašyto laiško SSKP generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui dėl sausio įvykių Vilniuje kopiją. Parodoje išvysime ir Marijampolės miesto tarybos narių kreipimosi į marijampoliečius kopiją – šiame dokumente raginama laikytis ramiai, būti susikaupusiems ir pasiruošusiems ginti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Šalia eksponuojama ir daug kitų įdomių to laiko istorinių dokumentų.
Du parodos stendai skirti 1991 m. sausio 13-ąją žuvusiam R. Juknevičiui. Juose – nuotraukos iš jo vaikystės, mokslo metų, mokyklos klasės, kurioje jis mokėsi, vienuoliktokų paskutinio skambučio šventės, taip pat cituojamas jo laiškas, parašytas 1984 metų birželio 25-ąją baigiant tuometę 6-ąją vidurinę mokyklą, o jame – tokie žodžiai: „Norėčiau tik tiek, kad nepamirštumėte po kiek tai laiko vieni kitų. Ką dar? Na, įstoti į institutą, baigti jį, o po to, kaip Dievas duos.“
Stende yra nuotrauka iš R. Juknevičiaus tarnybos sovietų armijoje Estijoje 1985 metais, jo aštuonmečio mokslo pažymėjimo kopija ir kiti dokumentai. Čia ir mirties pažyma, kurioje mirties priežastimi įvardintas užmušimas, 1991-ųjų sausio 17-ąją Marijampolėje vykusių laidotuvių nuotraukos. Taip pat rasime informaciją, kad po mirties su kitais tą naktį žuvusiaisiais R. Juknevičius buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.
Skubant pro šalį J. Basanavičiaus aikštėje tikrai verta bent trumpam stabtelėti prie šios parodos stendų, prisiminti, kokia kaina buvo iškovota laisvė ir kaip ją turime vertinti bei branginti.