Daugelis marijampoliečių žino ar pažįsta Vytautą Gaulią – inžinierių, aktyvų visuomenininką, buvusį ilgametį Marijampoliečių bendrijos pirmininką, Marijampolės „Rotary“ klubo garbės narį. Vakar jis minėjo savo 90-metį.
V. Gaulia gimė Marijampolėje 1933 metais namelyje netoli Šešupės Kalkinės gatvėje – tas namas išlikęs iki šiol. Mokslus pradėjo vadinamojoje „Žaliukėje“ Gedimino gatvėje, o po metų perėjo į kitą mokyklą, tada vadintą miesto žydų mokykla. 1944 metais jis pradėjo mokytis Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė 1952 metais.
V. Gaulia su dar keliais draugais planavo stoti į Žemės ūkio akademiją, bet kai nuvažiavo į Kauną, pasirinko tuometį Politechnikos institutą, Mechanikos fakultetą, kur penkerius metus studijavo pramonės energetiką. Po studijų panavo įsidarbinti Vilniaus namų statybos kombinate, buvo ir pasiūlymų tęsti studijas Maskvoje, bet tėvai tam nepritarė. Tad pasirinko Marijampolės cukraus fabriką, kuriame dirbo iki 1962 metų.
Tada jis perėjo dirbti į tuometį Maisto pramonės automatų gamybinį susivienijimą (dabar tai „Fasos“ bendrovė). Čia dirbo 29 metus: buvo ir inžinierius-mechanikas, ir šiluminininkas, ir vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas. Šią gamyklą jis paliko 1991 metais ir pradėjo dirbti „Algos“ bendrovėje, kurios įkūrėją Audrių Linkų gerai pažinojo. Čia dirbo direktoriaus pavaduotoju, o po penkerių metų išėjo į pensiją.
V. Gaulia daugybę metų vežė ekskursantus į Karaliaučiaus kraštą, į Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų Tolminkiemyje, pasakodamas įdomiausius apie tą kraštą ir jo lietuvius. Jis dalyvauja ir Vytautų klubo veikloje – šis klubas atkurtas Kaune 1991 metais, vėliau atsirado ir jo skyrius Marijampolėje, o labiausiai žinomu klubo darbu galima laikyti Vytauto paminklo pastatymą Marijampolės Vytauto parke 2010 metais.
Gražaus jubiliejaus išvakarėse pakalbintas V. Gaulia „Suvalkiečiui“ sakė, kad gyvenime buvo labai pastovus – su ta pačia žmona Marija išgyveno 62 metus, išbandė tik keturis darbus, o gyvenime jam visada svarbiausia buvo Lietuva, jos Laisvė ir Nepriklausomybė. Be to, visada padėjo ir tikėjimas Dievu.
– Mano gyvenimą pakeitė 1993 metais ištikęs infarktas ir klinikinė mirtis. Tada gydytojai išgelbėjo, po to jie mano gyvybę gelbėjo dar du kartus, kai buvau operacijas ir buvo šuntuojamos kraujagyslės. Praėjo jau trisdešimt metų, o tada atrodė, kad gyventi liko nedaug, bet Dievas ir likimas man buvo palankūs, per gyvenimą patyriau ne vieną stebuklą, – sakė V. Gaulia.
Būta gyvenime ir labai skaudžių netekčių – jam su žmona teko palaidoti abu sūnus dvynius Algirdą ir Kęstutį. Pasak V. Gaulios, nieko nėra baisiau, kai tėvams tenka laidoti savo vaikus. Jis sakė, kad nėra tokios dienos, kad jų neprisimintų, ir laikas vargu ar gali tokias žaizdas užgydyti.
Džiaugsmą Gaulių šeimai teikia anūkai – du Algirdo sūnūs, iš kurių vienas jau ir proanūkį yra padovanojęs, taip pat Kęstučio dukra. Anūkai senelio pasveikinti atvažiuos ir šį savaitgalį. Ketvirtadienį Vytautą gražiai pasveikino ir „Rotary“ klubo nariai.
V. Gaulia sakė, kad jo prosenelis sulaukė 100 metų, senelis – 85-erių, o tėvas po nelaimingo atsitikimo mirė 82-ejų. Vytautas teigė vis dažniau galvojantis apie Gaulėnus (taip vadina Anapilį) ir tam yra pasiruošęs.
„Suvalkiečio“ redakcija sveikina gerbiamą Vytautą ir linki dar neskubėti į tuos Gaulėnus.
Komentarai nepriimami.