Marijampolė užsimojo pastatyti paminklą miestą įkūrusiai grafienei
Neseniai Marijampolės savivaldybės administracija pasidalino idėja Marijampolėje pastatyti paminklą grafienei Pranciškai Ščiukaitei-Butlerienei, kuri yra laikoma mūsų miesto įkūrėja. Būdama Prienų seniūne P. Butlerienė, rūpindamasi savo pavaldinių sielovada, į tuometę Starapolę pasikvietė pirmąjį marijonų vienuolį. Jos iniciatyva buvo pastatyta Šv. Kryžiaus medinė bažnyčia, o šalia – vienuolynas. Starapolė tapo svarbiu visos Užnemunės centru, vėliau pavadinta Marijampole.
Marijampoliečio kaupiami senoviniai arbatinukai pasakoja savo istorijas
Marijampolietis menininkas Vytautas Jukna jau nemažai metų kaupia senovinius arbatinukus. Dešimt metų praleidęs Didžiosios Britanijos sostinėje Londone ir dar tiek pat laiko Danijos sostinėje Kopenhagoje jis lankė sendaikčių turgus. Juose ir atrasdavo įdomiausių formų bei medžiagų senųjų arbatinukų, kurių kiekvienas saugo savo istorijas.
Šiais metais pirmą kartą savo sukauptą kolekciją V. Jukna nutarė parodyti ir kitiems – arbatinukų paroda iki 2025 metų sausio pabaigos veikia Marijampolės viešojoje Petro Kriaučiūno bibliotekoje.
2004-ųjų Kalėdos, kai buvo paskandinta Indionezija
Prieš 20 metų, gruodžio 26-ąją, cunamis Indonezijoje nusinešė, skirtingais skaičiavimais, apie 235 tūkstančius žmonių gyvybių, apie 0,5 mln. gyventojų neteko namų. Net nesinorėtų prisiminti tokių nelaimių ir apie jas rašyti, jei ne pastaraisiais metais dažnėjantys gamtos kataklizmai. Išties esame tokie maži, tokie smulkūs svečiai šioje Žemėje, ir niekada nežinome, kada ir kokiu būdu gamta mums gali smogti. O gali! Nes šios planetos gyventojai prarado gyvenimo saiką, pagrindines sugyvenimo su Gamta taisykles, glėbiais viską griebdami taip, tarsi būtume paskutiniai gyventojai šioje Žemėje, tarsi vaikų, anūkų ir tolimesnių kartų jau nebūtų.
Taigi – „cunamiai“ siaučia ir toliau: karais įvairiose šalyse, viską pakeliui šluojančiomis liūtimis, sausromis ar gaisrais. O ir mes savo mažuose gyvenimuose neretai patiriame savotiškus cunamius.
Kai uždarai vienas duris, atsidaro kitos…
Ar tikrai – visada ir visiems? Ona Birutė Surdokienė, keletą dešimtmečių dirbusi kultūrinį darbą, o dabar jau metus laiko turinti laisvos nuo pareigų senjorės (kaip vis dėlto keistai skamba) statusą, pasakytų: „Taip, tos durys yra, bet atsidaryti – ir ne be pastangų – jas turi pats“. Tad baigiantis metams, kurie buvo kitokie, nei daugybė ankstesniųjų, kalbėjome apie tas duris – ir ne tik…
Komentarai nepriimami.