Marijampolės sav. Šunskų seniūnijos Paršelių kaime gyvenančią Danutę Simonaitienę pažįstantys žmonės vadina gėlių karaliene. O kokie augalai prie jos namų auga, kokiais tik žiedais – skintais ir vazonuose – beveik visus metus ji stebina ir kiek patarimų išdalija susidomėjusiems!
Sunku išskirti gražiausius
Nedideliame Danutės ir Sigito ūkyje įvairios gėlės bei dekoratyviniai augalai baigia išstumti daržoves. Paprašyta paminėti jai pačiai labiausiai patinkančius, moteris sako negalinti nė vienų išskirti:
– Man gražūs visi, kuriuos auginu. O auga mano darže visi daugiamečiai augalai, kurie tik gali augti Lietuvoje: žoliniai, krūminiai, varpiniai ir t. t. Vien gėlių – daugiau kaip du tūkstančiai veislių, – sako ilgametė Lietuvos selekcininkų draugijos narė D. Simonaitienė, pati sukūrusi daugiau kaip pusšimtį gėlių veislių, pelniusi pripažinimą ir aukščiausius apdovanojimus respublikinėse ir tarptautinėse parodose.
Surinkusi Danutė didžiules jurginų, kardelių, viendienių, vilkdalgių, tulpių, narcizų, rudeninių astrų, ežiuolių, bajorių, raktažolių, rožių, gvazdikų, alūnių, šilagėlių, pentinių,vingirių, veronikų, šalavijų, budlėjų, šilingių, astilbių, arunkų, aguonų, astrancijų, paparčių, bijūnų, rūgčių, plaučių, plukių, epimedžių ir eleborų kolekcijas.
Taigi beveik visus metus gėlininkė džiaugiasi žiedais ir žino, ką pasiūlyti tokio pat reginio pageidaujantiems pradedantiems gėlininkams.
Žiemos rožėmis vadinamos gėlės žydi ilgai
Tarp daugybės D. Simonaitienės gėlių dabar išsiskiria eleborai – vėdryninių šeimos dekoratyvūs daugiamečiai žoliniai augalai.
– Jie greitesni ir už snieguoles, todėl dažnai vadinami žiemos rožėmis. Daugiausia auginu hibridinius eleborus. Šiemet pas mane jie prabudo labai anksti. Pirmieji žiedai pasirodė sausio mėnesį. Nors eleborai – daugiamečiai ir sėkmingai peržiemoja, visgi dabar užklupus pavasarinėms šalnoms aukštai pakilusias žiedų šakeles teko saugoti. Dengiau ir kibirais, ir plastikiniais buteliais, ir vazonais – viskuo, kad tik paslėpčiau nuo oro permainų, – pasakoja Danutė, pripažindama, kad taip išsaugojo žiedų grožį.
Deja, pusiau pilnavidurio žiedo apsaugoti nuo sausio šalnų nepavyko. Kiti neapdengti žiedai dabar, pasak gėlininkės, – tikri murziai. Bet tai laikina. Tereikia šviesos ir šilumos, ir jie nušvis visomis spalvomis.
Žydi eleborai be pertraukų 4–5 mėnesius, o pasodinti tinkamoje vietoje gėlyną puošia ne vienerius metus.
Už daigelį su vienu lapu – 40 eurų
Iš viso eleborų skaičiuojama apie 25 rūšys – įvairiausių žiedų spalvų ir formų – nuo kuklių tuščiavidurių iki pilnavidurių ir garbanotų. O žiemą geltonai, raudonai, tamsiai mėlynai nusidažo eleborų lapai.
Lietuvoje populiariausi – žalialapiai eleborai. Dažniausiai auginami labai ankstyvi žemaūgiai, baltažiedžiai. Populiarumu nenusileidžia šimtus veislių turintys rytiniai hibridiniai eleborai, žydintys baltų, kreminių, rausvų ar rubino atspalvių, žalios, violetinės arba dūminės violetinės spalvos žiedais, dažnai su dėmelėmis ar taškeliais. Tokių ypač pageidauja kiti gėlininkai, deja, jie sunkiau dauginasi, o išaugintų iš sėklelių tik mažas kiekis sėjinukų paveldi motinines savybes.
Eleborai yra tuščiaviduriai, pilnaviduriai, raudonlapiai, geltonlapiai. Vienų žiedai – stamboki, kitų – smulkūs, varpelio formos, vieni slepiasi pilkšvai žaliuose lapuose, kiti auga ant ilgo, virš lapų iškilusio stiebo.
– Jeigu nori kažko naujo, įdomesnio, reikia pačiam pasisėti. Tačiau reikia apsišarvuoti kantrybe – mat iš sėklytės užaugęs augalas tik po 5-erių metų parodys žiedą. Netgi ir tas daigelis su vienu lapu, kurį prieš daugelį metų parsisiunčiau iš Olandijos ir sumokėjau 40 eurų, taip pat pražydo tik aštuntais metais, – šypsodamasi pasakoja gėlininkė, pastebėdama, kad subrendę eleborai patys pasisėja ir sudygsta. Tereikia daigelius surinkti ir persodinti.
Patarimas nekainuoja
Savo užaugintus eleborus D. Simonaitienė turguje parduoda po 5–10 eurų. Ir negaili patarimų:
– Pirmiausia parinkite augalams tinkamą vietą. Įdomiausia, kad eleborams, vieniems iš nedaugelio gėlių, labiau patinka pavėsis, o kaitri saulė netgi kenkia. Tad suraskite jiems pavėsį.
Prieš sodindami giliai perkaskite žemę, negailėkite kompostinės, nes eleborų šaknys ilgos ir dirvožemis jiems turi būti purus.
Negailėkite po žiemos parudavusių lapų – juos pašalinus, tuoj ataugs nauji, blizgantys. O pastebėję, kad augalas prastai žydi, išskirstykite jį.
Beje, dauguma eleborų nemėgsta šlapios, užmirkusios žemės. Vis dėlto vienam iš jų – dvokiančiajam – tokios vietos netgi labai tinkamos, todėl jį dažnai sodina alpinariumuose. Dvokiančiuoju jis vadinamas dėl to, kad nemalonų kvapą skleidžia susmulkinti lapai. Žaliai purpurinės spalvos žiedų kekės – bekvapės.
Komentarai nepriimami.