„Žodis – akmuo, širdis – žaizda“

„Pradžioje buvo žodis. Ir žodis tapo kūnu. Taip sako išmintingiausioji pasaulio knyga. Ir iš tiesų, žodyje slypi galinga jėga. Kartais geras, švelnus, guodžiantis ir džiuginantis. Kartais skaudus, žeidžiantis lyg smūgis akmeniu. Tada atsiveria žaizda.

Ši knygelė skirta tiems, kurie kalba, kurie klauso, suvokia ir supranta žodžio jėgą.

Stenkimės kalbėti tik gerus žodžius. Pasaulis taps šviesesnis.“

Taip savo ketvirtosios knygos „Žodis – akmuo, širdis – žaizda“ įžangoje į būsimus skaitytojus kreipiasi jos autorė Rita Volteraitienė. Kai pavasarį Marijampolėje, Draugystės bibliotekoje, vykusioje kūrybos popietėje skaitė naujausius eilėraščius ir buvo užklausta apie naują knygą, patikino, kad ilgai laukti nereikės – ir tai nebuvo tik pažadas. Nors oficialiai kol kas viešai nepristatytas rinkinys jau kuris laikas džiugina tuos, kuriems šio autorės eilėraščiai patinka.

O patinka jie pirmiausia dėl to, kad dažnas lakoniškose eilutėse atpažįstame save ir savo gyvenimus. Spalvingus („Kiek stebuklų paprastų aplink“) ir nelabai („Jau užtenka, nekalbėk, turbūt išseko“), intensyvius („Kelkitės su saule, nes kitaip…“) ir mąslius („Ar skaudės, kai tavęs nebebus?“) – visokius. Ir kalba autorė apie visa tai paprastais ir visiems suprantamais žodžiais, posmus rimuodama, o neretai leisdama frazėms ar eilutėms „išlaisvėti“, minčiai pabėgti į šalį…

Trijų knygų („Penktas metų laikas“, „Gatvių šlavėjas“, „Kai aš gyvenau Sacharoje“) autorė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja kai kada, regis, tyčia palieka eilėraštį tarsi „nesušukuotą“ – valiūkišką, jaunatvišką. Ir dar reikėtų pažymėti, kad visada jos eilėraščiuose randi pozityvą – net tuose, kur paliečiami gilieji sielos klodai…

„Gyvenimo pradžioje mokomės tarti žodžius. Vėliau mokomės kalbėti. Paskui bandome pasakyti. Ir tik paskiausiai išmokstame tylėti. Kartais sutinki žmogų, su kuriuo taip gera tiesiog pabūti. Sėdite ant suoliuko parko pakrašty, dairotės į šlamančius medžius, žvilgtelite vienas į kitą ir jokių žodžių nereikia.“ Šias mintis rasite užvertę knygą, ant viršelio.

Rita Volteraitienė

Kiek stebuklų paprastų aplink:
Prausiasi po langu bundanti žolė,
Nušlepsėjo patvoriu puošni varlė.
Kiek stebuklų paprastų aplink.
Rodos, imk – į saują susirink:
Virpančius nuo darganos paukščius,
pumpurais apkibusius medžius.
Rodos, imk – į saują susirink.
Tik prašau, pasauli, nenumirk.
Kol dar saulė juokias danguje,
Kol dar tiek troškimų širdyje.
Tik prašau, pasauli, nenumirk.

Tas berniukas su randu ant skruosto,
Kurį septintoj klasėj mylėjau,
Seniai užsiaugino barzdą ir išplaukė į jūrą,
Nes tokia buvo jo svajonė.
Ta mergaitė plonom kasytėm,
Kuri jį mylėjo,
Seniai pražilo ir užsikabinusi
ant nosies akinius
Rašo (vis teberašo) knygas,
Nes tokia buvo jos didžioji svajonė.
Tik kažkur, praeity, jie dar vaikšto
Nevėžio pakrante, renka neprisirpusias
Šilo žemuoges
Ir dalinasi savo planais,
Tokiais neįgyvendinamais,
Kvatoja iš savo svajonių,
Tokių nerealių, kad net norisi
Verkti…

Kai kalbuos su tavim apie meilę,
Po langu pražysta jurginai,
Byra ramunės žiedlapiai tiesiai į širdį,
O už upės uždainuoja beržynai.
Kai kalbuos su tavim apie meilę,
Nusijuokia kregždė pastogėje,
O vaiko rankoje nubunda
Džiaugsmingas ramunės žiedas.
Kai kalbuos su tavim apie meilę,
Iš dangaus pabyra laimės lašai.
Ir tiek daug aplinkui gerumo,
Kad net norisi verkti.

Mylima nemylima
Laukiama nelaukiama
Šaukiama nešaukiama
Tylima nutylima.
Išaukštinta pažeminta
Sudievinta sudvejinta
Skaudanti neskaudanti
Galinti negalinti
Nuteista išteisinta
Turtuolė ir bekraitė.
Tokia yra poezija,
Kurios mes dar neskaitėme.