Daiva Klimavičienė
Andrejui – 62-eji. Puikiai lietuviškai kalbantis ukrainietis nuo 1988 metų gyvena Lietuvoje. Šiuo metu dirba Kazlų Rūdos Kazio Grinaus gimnazijoje transporto tarnybos vedėju. Kai pasiteiravau, kaip jautėsi, atvykęs iš milijoninio Kyjivo ir apsigyvenęs Jankuose (Kazlų Rūdos sav.), Andrejus išsako daugybę šio miestelio privalumų. Tačiau ne apie kaimo turizmą ir ne apie jokį kitą turizmą kalbėjomės su Andrejumi. Didelę dalį savo širdies jis skiria tiems, kurie dabar apkasuose – palikę mažus vaikus, mylimąsias ar senus tėvus. Negraudinsiu – visa tai kasdien matome reportažuose.
– Kaip atsiradote Lietuvoje?
– Gyvenau Kyjive. 1986-aisiais pirmą kartą važiavau į Baltijos šalis – į Jūrmalą. Čia tiesiog ore buvo juntama laisvė, visai kitokia nei Ukrainoje. Patiko kultūra, mačiau, kad žmonės kitaip gyvena nei mes Kyjive. Toje kelionėje, traukinyje, susipažinau su būsima žmona. 1987-aisiais vedžiau Ireną. Nuo 1988 metų aš jau Lietuvoje.
– Kitaip sakant, metėt Balį, atvažiavot į Virbalį. Kaip jautėtės, iš milijoninio Kyjivo atvažiavęs į Jankus, ar „nedusote“ be didmiesčio?
– Žmona labiau norėjo gyventi mieste nei aš. Man miesto butukas būtų kaip kalėjimas. Kai turi savo kiemą, gali išeiti, kažką padirbėti – tai visai kas kita.
– Tapote, kaip dauguma lietuvių, daržininku?
– Ukrainiečiai turi daugiau daržų nei lietuviai. Čia prie namų daugiausia tik daili pievelė, o Ukrainoje žmonės augina ir bulves, ir visa kita. Turbūt šalies istorija ukrainiečius išmokė užsiauginti ir turėti savo maisto. Mano mama buvo tokios istorijos liudininkė. Ukrainiečius rusai nuolat stengėsi naikinti – turbūt tai pavydas, kad mes geriau valgome ir geriau gyvename. 1933–1934 metų holodomoras buvo politinio pobūdžio, nes jo priežastis nebuvo nei oro sąlygos, nei karas. Tada, taikos metu, esant palyginti geroms oro sąlygoms, mirė milijonai žmonių. O pokarį mano mama jau gerai atsiminė.
Dirbtinį badą rusai sukėlė ir 1947-aisiais. Nors tais metais buvo labai geras derlius Ukrainoje, bet rusai viską atėmė, ir vėl žmonės mirė iš bado. Ukrainoje! Pasaulio aruode mirė iš bado! Kiek prisimenu, mūsų namuose visada spinta būdavo prikrauta kruopų. Mama sakydavo, kad turi būti atsargų namuose, nes niekada nežinai, ką vėl rusai sugalvos, o gyventi reikia.
– Šį balandį sukanka 35-eri metai, kai jūs gyvenate Lietuvoje. Ar dažnai lankėte ir tebelankote Ukrainą?
– Ukrainoje dar yra likę giminių. Anksčiau dažnai važiuodavome, bent porą kartų metuose. Dabar irgi važinėjame, tik lauktuvės kitokios – dronai, akumuliatoriai, generatoriai. Gaila, žinoma, kad tai ne saldainiai anūkams. Kai vyko Maidanas, dar nereikėjo pagalbos, vietiniai viską darė. Po to prasidėjo karas, pradėjome vežti ne tik humanitarinę pagalbą, bet ir autobusiukus (nugabenome apie 20), jie buvo reikalingi kare. Nuo 2014 m. įkūrėme tarptautinę asociaciją „Už taiką ir laisvę“ (tai turėjo būti oficialus juridinis vienetas).
Tada žmonės aktyviai aukojo pinigus. 2015 metais Vilniuje organizavome savanorių konferenciją, dalyvavo atstovai iš vienuolikos pasaulio valstybių. Pradėjome rengti labdaros koncertus, lėšas Ukrainai rinkome. Pats su kitais bardais dainavau koncertuose – tai buvo projektas „Muzika prieš karą“. Įvyko kokie šeši ar septyni koncertai įvairiuose Lietuvos miestuose. Paskui situacija Ukrainoje tarsi aprimo, frontas sustojo.
– Iki 2022 m. sustojo. Ar atnaujinote projektus?
– Atnaujinome, žinoma, ir ne tik labdaros koncertus.
– Kaip reagavote 2022-ųjų vasario 24 rytą, išgirdę, kad prasidėjo karas?
– Neįsivaizdavome, kad taip gali būti. Mano mamos brolis gyvena Maskvoje, pusseserė Maskvoje, daug ukrainiečių kultūros darbuotojų, mokslininkų Maskvoje, ir kad šitaip pasidarytų… Nesuvokėme, kad rusai įžengė į Ukrainą, kad apšaudo Kyjivą… Nors visada jautėme, kad rusai pretenduoja į Ukrainą, nori padaryti ją savo nuosavybe. Pirmiausia tą dieną susisiekiau su sūnumi Nazaru (iš pirmosios santuokos). Jis jau buvo surinkęs savo šeimą ir išvažinėjo iš Kyjivo. Pakviečiau atvykti pas mus. Užsiregistravome „Stiprūs kartu“, kad galime apgyvendinti ukrainiečius, kad galiu parvežti pabėgėlius nuo Ukrainos–Lenkijos sienos.
Jau kovo 1 dieną keturis artimuosius ukrainiečius laimingai parsivežiau ir apgyvendinau savo namuose. Sūnus Nazaras liko Kyjive ir ten pradėjo organizuoti pagalbą. Jis yra chirurgas, bet dabar dėl suprantamų priežasčių planinių operacijų beveik nėra, operuoja tik ekstra atvejais. Taigi dirba frontui. Netoli, už 40 kilometrų, yra toks nedidelis miestelis, kur gyvena giminės – pusę jo sugriovė, žmones prievartavo. Tai buvo pirmą karo savaitę! Tada ir pradėjome galvoti – ar važiuoti kariauti, ar padėti iš čia.
– Ir?
– Gavome informaciją, kad kol kas užtenka Ukrainos savanorių, be to, kariauti reikia mokėti. Taigi mes galime jiems padėti būdami čia – rinkdami pagalbą žmonėms, kariams. Yra didelių paramos Ukrainai organizacijų, bet reikia ir mažesnių. Turime fronte karinį dalinį, kuriam nuolat padedame, atsižvelgdami į jo prašymus. Nugabenome jiems sunkvežimį, keletą visureigių, akumuliatorių, generatorių, dronų, palydovinių antenų, miegmaišių, apkasų žvakių, šiltų drabužių, higienos reikmenų, maisto ir pan. Jei surenkame tai, ko tuo metu kariams nereikia – ši parama, drabužiai ar maistas perduodama civiliams.
ūnus Nazaras prieš keletą dienų, būdamas Bachmute, rašė, kad čia nuolat reikia visureigių, akumuliatorių, generatorių, mažesnių dronų. Siaubas, kaip jų trūksta, nes rusai juos numušinėja. Taip, jau daugiau kaip metai Ukrainai reikia pagalbos. Kartais girdžiu – „aš jau aukojau“ – ir žmogus jaučiasi ramus, kad aukojo. Žinoma, ačiū už tai, bet kare visko reikia kaip duonos – kasdien. Yra žmonių, kurie aukoja nuolat, matau, kad kas mėnesį perveda pinigų į mūsų asociacijos paramos sąskaitą. Jie sako, mes jumis pasitikime, nes matome, kur pinigai naudojami. O mes, savo ruožtu, nuolat informuojame, ką nupirkome ir kur nuvežėme.
– Ar atnaujinote asociacijos veiklą?
– Taip. Tęsiame projektą „Muzika prieš karą“, organizuojame labdaros rinkimą, bendradarbiavome su Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos, Bagotosios, Jankų, Prano Dovydaičio mokyklomis, Jankų ir Griškabūdžio bendruomenėmis gamindami ir pristatydami į Ukrainą apkasų žvakes, palaikome ryšius su kitomis paramos Ukrainai organizacijomis ir savanoriais, su organizacija DIJA Ukrainoje. Dabar visi paramai aukojami pinigai keliauja į sąskaitą. Socialiniuose tinkluose informuojame, kiek surinkta lėšų, kaip jos panaudotos, kas nupirkta. Nufotografuojame viską ir perduodame į frontą.
– Kas dabar reikalingiausia kare?
– Ginklai. Nazaras savaitgalį buvo už dviejų kilometrų nuo fronto, pas minosvaidininkus, kuriems padeda. Paprastas dalykas: kad minosvaidis pataikytų į taikinį, reikia „akių“ – dronų. Kad „susikalbėtų“ su dronu – reikia interneto ryšio. Gelbsti „Starlink“ palydovinis internetas. Bet, kad jis veiktų, reikia maitinimo (220 V). Tai arba generatorius, arba mobilios „EcoFlow“ akumuliatorinės stotys, kurios iš 12 voltų padaro 220. Prisidėjome ir perkant droną su kokybiška optika (jis kainavo apie 12 tūkst. Eur) – tokį, pakilusį į 1–2 km aukštį, sunkiau numušti, jis ilgiau tarnauja. Tad finansinė parama yra svarbiausia.
– Ukrainoje sugriauta labai daug – Mariupolis net pavadintas „mirties miestu“. Jei rusai svajoja užkariauti Ukrainą, koks tikslas viską griauti?
– Jų tikslas ne miestai, o teritorijos. Nuo senų laikų jie siekia kariauti ir užimti, ir visai nesvarbu, kad užėmus nebus nei kur, nei kam gyventi. Dabar rusams reikia sausumos kelio iš Rusijos į Krymą. Jei Doneckas, Luhanskas, Chersonas nebus užkariauti, jie norėdami patekti į Krymą turės tik Kerčės tiltą. Todėl po truputį stengiasi aprėpti daugiau ir daugiau Ukrainos.
– Kodėl jie Kyjivo taip aktyviai nebombarduoja?
– Manau, sostinė labai gerai saugoma iš oro erdvės, gera priešlėktuvinė sistema. O gal mano, jei užims – tai bus jų miestas, tai ir negriauna. Nors iš tiesų Kyjive sugadinta daug infrastruktūros. O visa kita Ukraina jiems nesvarbi. Gal dar unitazai ir skalbimo mašinos svarbios (juokiasi).
– Daug informacijos apie renkamą paramą skelbiate ir savo asmeninėje feisbuko paskyroje, ir „Už taiką ir laisvę“, „Padedu Ukrainai“. Jaučiate, kad tai veikia?
– Veikia. Bet nervina patiktukai („laikai“). Parašau, kad renkame pinigus kariams, kurie sėdi apkasuose – „laikai“. Nuo mūsų „laikų“ kariams ne lengviau, geriau pervesk bent keletą eurų į sąskaitą, o ne „laiką“ lengva ranka padėk.
– Ar paspėliojate, kada gali baigtis karas?
– Greitai nesibaigs. Kaip pasaulis žiūri? 2014-aisiais visai nekreipė dėmesio. Paėmė rusai Krymą – ir nieko, pasaulis ramus. Dabar praėjo metai intensyvaus karo, ir – ką? Jei Vakarai padarytų viską, ką gali, kad nualintų Rusiją ir padėtų Ukrainai išstumti rusus, tada būtų galima laukti karo pabaigos. Bet, jei paramos nebus, tai ir karo pabaigos nebus. Rusija turi kur kas daugiau žmonių, ginklų irgi dar turi ir vis dar gamina, o dar ir „draugų“ susiranda.
– Koks rūpestis dabar labiausiai spaudžia širdį?
– Žinau, kad šiuo metu kariams labai reikia dronų „DJI Mavic 3“ (nuo 1900 Eur), „EcoFlow“ energijos šaltinių (nuo 1000 Eur), visureigio automobilio (nuo 4000 Eur). Laukiame žmonių įnašų, kad kuo greičiau galėtume visa tai nupirkti ir nugabenti kariams. Asociacijos „Už taiką ir laisvę“ sąskaita banke – LT87 7300 0101 7563 5129.
Prasidėjo pajamų deklaravimo metas. Ukrainos vardu prašau visų – deklaruodami savo pajamas dalį (iki 1,2 proc.) jau sumokėto gyventojų pajamų mokesčio skirkite Tarptautinei asociacijai „Už taiką ir laisvę“. Paramos gavėjo kodas 303923871. Jūsų pervestos lėšos bus panaudotos Ukrainos kovotojams paremti, kad greičiau kartu su Ukraina pasiektume pergalę.
Džiaugiuosi, kad Lietuva tiek daug padeda Ukrainai, kad yra tiek daug neabejingų žmonių, kad aš pats kartu su savo sūnumis Domantu ir Mantvydu turime tokią gerą palaikymo komandą. Tad tarptautinės asociacijos „Už taiką ir laisvę“ vardu dėkoju visiems, kas pervedė lėšų į asociacijos sąskaitą. Jūsų pinigai tiesiogiai padėjo ir padeda ukrainiečių kariams kovoti.
Slava Ukraini!
Komentarai nepriimami.