Šilauogių augintojams šiemet sudėtingi metai. Vaiskrūmių žydėjimo metu užklupusios šalnos taip smarkiai nušaldė šilauogių žiedus, kad kai kurie augintojai paskelbė šiemet uogomis neprekiausiantys. Visai netoli Marijampolės nedideliame 35 arų plote šilauoges nuo 2018 metų auginantys Edita ir Vilius Girniai nesiskundžia. Sako, uogų šiemet pas juos panašiai, kaip ir ankstesniais metais. Sutuoktiniai svarsto, kad išvengti šalnų žalos padėjo pasirinkta vėlyvesnė uogų veislė – temperatūrai nukritus iki ekstremaliai žemos jų vaiskrūmiai dar nežydėjo. „Arba tiesiog pasisekė ir mūsų uogyną šalna apėjo“, – svarsto uogų augintojai.
Nei šalnos, nei lietus žalos nepridarė
Edita ir Vilius – miestiečiai, gyvenantys ir dirbantys, kaip patys sako, „popierinius“ darbus. Šilauogės jiems – tarsi hobis, kuris šiek tiek prisideda prie šeimos biudžeto. Septynerius metus uogas auginantys sutuoktiniai sako, jog tikra sėkmė, kad jų uogos šiemet nenukentėjo. „Teko girdėti, kad aplinkiniuose uogynuose situacija prastesnė. Laimei, mums šis sezonas – visiškai įprastas. Tiesa, uogos nokti pradėjo vėliau. Pernai prekybą pradėjome liepos 5-ąją, šiemet – liepos 25-ąją, bet tai – menka problema, palyginus su tuo, kad kiti apskritai neturi ką skinti. Labai suprantame ir užjaučiame nukentėjusiuosius“, – apgailestavo „Suvalkijos šilauogės“ ūkio šeimininkai.
Dirbantiesiems žemės ūkio srityje šie metai sudėtingi ne tik dėl šalnų. Gausus lietus trikdo augalininkystės ūkių darbus, nerimaujama dėl derliaus kokybės ir apskritai, ar jį pavyks laiku nuimti. O štai šilauogėms šių metų lietinga vasara didelės žalos nepridarė. E. ir V. Girniai tvirtina, kad šilauogė – puiki uoga. Ji tvirta, neguli ant žemės, kaip, pavyzdžiui, braškės, todėl yra atsparesnė drėgmei. „Kritulių pertekliaus nepastebime. Lietus tik atstatė drėgmės trūkumą dirvoje, kuris dėl praėjusių metų sausros ir žiemos be sniego pavasarį buvo gana didelis.
Mes netgi laistymo sistemos neišjungėme – uogynas visą vasarą periodiškai yra drėkinamas“, – pastebėjo E. Girniuvienė. „Teko pastebėti, kad pas kolegas Šiaurės Lietuvoje, kur kritulių kiekis iškrito itin gausus, uogos ėmė trūkinėti.
Šilauogė – drėgmę mėgstanti uoga. Jos dydis priklauso nuo vandens kiekio. Matyt, prisisotinusios per daug drėgmės, uogos tiesiog neišlaikė ir ėmė plyšti“, – stebėjosi V. Girnius. „Dėl dažno lietaus šiemet turime mažai saulėtų dienų. Uogos noksta neblogai, tačiau pastebime, kad jos ne tokios saldžios. Uogos skanios, kvapnios, bet kai saulės daugiau, skonis tampa intensyvesnis ir ryškesnis“, – ūkanotos vasaros minusą uogų skoniui įvardijo pašnekovė E. Girniuvienė.
Skina patys arba klientai
Girnių uogyne dabar – pats darbymetis. Šilauogių ūkio šeimininkai prognozuoja, kad šilauogių dar bus apie porą savaičių. „Mums svarbu kokybė, todėl uogas skiname patys. Uogyne mielai priimame ir klientus, leidžiame uogų skintis patiems“, – paaiškino pašnekovė Edita.
Moteris džiaugiasi, kad uogaujantys pirkėjai yra labai atsakingi ir tvarkingi. E. Girniuvienė juos žaismingai vadina paukščiukais. „Pažvelgusi į uogas besiskinančius klientus pagalvoju, kad jie tarsi paukščiai nutūpę ant uogyno – skina ir tuo mėgaujasi. Daugelis uogyno svečių pripažįsta, jog uogų skynimas jiems – tarsi terapija, galimybė pabūti gamtoje. Mums tai – begalinis džiaugsmas, dėkingumas ir įvertinimas“, – džiaugėsi E. Girniuvienė ir pridūrė, kad kilogramo uogų kaina, kai šilauoges klientas skinasi pats, – 4 Eur, jau priskintų – 5,5 Eur. Girnių uogyno „Suvalkijos šilauogės“ uogų įsigyti galima susisiekus su šeimininkais arba atvykus į jų uogyną Lūginės kaime.
Paukšteliais vadinami klientai Girnių šilauogynui žalos nepridaro, tačiau tikrieji paukščiai vieną kitą uogą pavagia. Beje, bitės ir širšės taip pat. Rodos, nedideli vabzdžiai – apie kokią žalą galima kalbėti. Šilauogių augintojai Girniai sako, kad iš tiesų bitės ir širšės uogos „atsikanda“ taip, jog skinti jos jau nebegalima. „Negali pykti ant tokių vabzdžių. Matyt, renka nektarą, o tai – labai svarbus darbas“, – pripažino pašnekovai.
Šilauogių rinkos pokyčiai
Girnių šilauogynas – nedidelis, todėl šeimos rankų nudirbti ūkio darbams visiškai pakanka. Dabar, uogų derliaus laikotarpiu, rūpesčio ir darbo daugiausia. Tenka ir uogas rinkti, ir žolę pjauti, ir laistymo sistemos sklandų darbą užtikrinti. „Vienu metu turėjome nemažai rūpesčių dėl laistymo sistemos. Kažkas nugrauždavo žarneles. Niekaip nesuprasdavome, kieno tai darbas. Galiausiai išsiaiškinome, kad tai – lapė.
Kapstydama žemę, matyt, ieškojo pelių ir vis nugrauždavo kokį sistemos elementą. Žala – nedidelė, bet kol randi, kurioje vietoje yra pažeidimas, kol viską sujungi, žiūrėk, trijų keturių valandų ir nebėra“, – apie kuriozinę situaciją kalbėjo V. Girnius.
Sutuoktiniai, paklausti, ar prieš septynerius metus įveistas uogynas pateisina jų lūkesčius, tvirtino, kad taip. „Mūsų dydžio uogynas labai neišvargina. Mes čia atitrūkstame, atsipalaiduojame nuo miesto šurmulio. Tuomet, 2017-aisiais, kai sodinome uogakrūmius, buvo tarsi suformuota nuomonė, kad šilauogių auginimas – svajonių verslas. Uogos brangios, paklausios, grąža palyginti greita ir gera. Šia idėja patikėjo ir susigundė nemažai žmonių. Augintojų atsirado daug, padidėjo uogų pasiūla.
Šilauogių kainos nenukrito, bet ir neišaugo, nepaisant to, kad kitų produktų, paslaugų, degalų kainos stiebiasi į viršų. Dabartinėmis sąlygomis investicija į tokio pat dydžio uogyną būtų didesnė, o grąžos laukti, ko gero, tektų ilgiau. Pradėto darbo tikrai nemesime. Mums patinka tai, ką darome, bet rinka per šiuos kelerius metus tikrai pasikeitė“, – samprotavo pašnekovai Girniai.
Komentarai nepriimami.