Tradicinė, nes jau daug metų čia gyvuojantis teatras (šiais metais jo jubiliejus – 75-eri!) šią dieną sukviečia visus: nuo seno tikėta, kad jeigu per Žolinę nesisvečiuoji ar pats giminės, svečių nesukvieti – nebūsi visus metus nei turtingas, nei laimingas. Gal dėl to, kad šią dieną „Gegnės“ teatro kiemas visada lalėdavo, skambėdavo, čia ir gyveno Gerumas…
Nuo kluono Onutė žvelgia į „Gegnės“ kiemą…
Šiųmetė šventė, išpuolusi kaip tik tikrąją Žolinės dieną, buvo išskirtinė: vasara padovanojo saulės ir šilumos kupiną stebuklingą dieną, kviesdama džiaugtis, pabūti draugėje ir – prisiminti. Nes ši Žolinė Tautkaičiuose – kitokia: žaliame, išpuoštame kieme ne vienas nevalingai žvalgėsi jo šeimininkės Onutės Miliauskienės. Ir susitikdavo su jos žvilgsniu – tik didelėje nuotraukoje ir kitapus kiemo, prie kluono, sūnaus Alvydo iniciatyva pastatytoje medžio skulptūroje. Daug kas sakė, kad Onutė čia panaši į tuos mielus, kiek pavargusius, visus matančius ir laiminančius mūsų rūpintojėlius. Medžio meistras Artūras Zienka, šio darbo autorius, nuo 2007-ųjų metų šiame kieme daug gražių kūrinių sukūręs, sakė dabar kūręs taip, kaip liepė širdis, įamžino Onutę tokią, kokią matė esant…
Artūras Zienka sunkiai tramdė jaudulį prisimindamas ilgus bendravimo metus.
…O prasidėjo šventė skambant šeimininkų liaudiškos kapelos „Sūduva“ melodijoms (vadovas Povilas Uznys), pro išpuoštus vartus įriedėjus dailių žirgų traukiamam vežimaičiui, kuriame – šventės vedėja, muzikologė Loreta Sungailienė. Visus pasveikinusi su gražiąja Žolinės švente ir priminusi, kad ją švęsdami dėkojame žemei už derlių, žolynus – visą gėrį, kurį iš jos gauname, ji sakė: „Čia susirinkę dalijamės vieni su kitais prisiminimais – ir tai, kad esate čia, yra geriausia dovana ir Onutės atminimui. Daugybę metų šis kiemas, kluonas būdavo pilnas žmonių įvairiomis progomis ir nors jos gyvenimo styga nutrūko – tikiu, kad tradicija tęsis: juk keturios kartos užaugo jai vadovaujant teatrui…“
Jaunučiui Skirkai ir visam kolektyvui – naujosios Sasnavos seniūnės Ramonos Šilerytės-Cvirkienės dovanos.
O. Miliauskienės atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Jautriomis Dalios Saukaitytės eilėmis prabilo kraštietė, aktorė Alvyda Čepaitytė-Sipienė, kuri su Onute Miliauskiene bendravo dešimtmečius. „Iš šalies viskas atrodo labai gražiai: daug laimės, gėlės, sveikinimai… Bet norint ko nors teatre pasiekti reikia eiti kruvinomis kojomis. Kelios kartos perėjo per jos teatro mokyklą“. Prie skulptūros pražydo, atrodo, visos rugpjūčio gėlės, kurias Onutei suvežė, sunešė ir dalyviai, ir žiūrovai.
Šventės vedėja Loreta Sungailienė ir aktorė Alvyda Čepaitytė-Sipienė.
Na, o klojime – tradiciškai – ir šį kartą nebuvo kur uodui snapo įkišti: iš kiemo visi sugužėjo per akimirksnį. Sasnavos parapijos klebonas Linas Baltrušaitis linkėjo visiems bendrystės, Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda ir Seimo narys Karolis Podolskis – kad tai, kas pradėta prieš 75 metus, tęstųsi, kad kluonas visada būtų pilnas. Buvo gražių sveikinimų, dovanų ir linkėjimų, o šventės vedėja jau kvietė pirmąjį teatrą – Kalvarijos „Titnagą“, kuris parodė Edmundo Untulio pjesę „Duok man ramybę“ (režisierius Kęstutis Krasnickas). „Gegnės“ artistai, dabar vadovaujami Jaunučio Skirkos, kvietė prisiminti prieš daug metų Onutės statytą to paties autoriaus pjesę „Kurmis prie didelio kelio“. Seinų lietuvių namų teatro „Kultuvė“ mylėtojai parodė Eugenijaus Kaminsko režisuotą Robertino Bigelio „Generalinę repeticiją“, o svečiai iš Skirsnemunės – nemariąją Boriso Dauguviečio „Žaldokynę“ (režisierė Birutė Šneiderienė).
Iškilmingai atvyksta ir „Titnago“ artistai!
…Belaukiant, kol kolektyvai persigrupuos, galėjai plačioje erdvėje vasara pasidžiaugti, skambant lyriškoms melodijoms kieme pašokti, apžiūrėti, ką siūlo mugės svečiai. Marijampolės kultūros centro Tautkaičių skyriuje tą dieną buvo atidaryta Jurgitos Šalaševičiūtės tapybos darbų paroda „Gimtojo krašto peizažai“.
Spektaklio „Duok man ramybę“ scena.
Komentarai nepriimami.