Tai – palinkėjimas naujai pradžiai, kuri prasidės jau rytoj po keliolikos valandų. Gal kas ir nesureikšmina: juk tik data kalendoriuje (telefone) pasikeičia, tarsi nieko apčiuopiamo ir neįvyksta. Ir vis dėlto… Kodėl šituo metu, kai tamsa nustoja lašėjusi į didįjį Laiko dubenį, kai jo paviršius neberaibuliuoja, nejučia mūsų mintis ir jusles užvaldo kažkas neapčiuopiamo, nematomo, bet labai stipraus. Ar tai ramybė, kurią teikia tikėjimas pasauliu ir savimi? O gal – nerimas dėl to, kuris turi ateiti? Kaip Jį šį kartą pasitiks mūsų žemė – taigi ir mes visi?
Ką tik išgyvenome šį keistą laiką, sulaukėme Atėjimo, to lūžio, kai tamsa virsta į šviesą: šiandien jau šviesos lašai kapsi į Laiko dubenį. Nepastebėjote? Diena ilgesnė. Apsižvalgykite: kiek įstabių dalykų galima pamatyti bevaikštinėjant tokiais pažįstamais takais – tačiau kitaip, be nuolatinio rūpesčio, tik besidairant. Nereikia niekur toli skristi ar važiuoti. Ar žvelgdami į mirguliuojančią eglučių alėją prisimenate, kaip parke skambėjo vasaros koncertai? Ar eidami pro belapes liepas prisimenate, kaip jos kvepėjo šią sausą vasarą? Ar prisimenate, kokį palengvėjimą atnešė netikėtai pasipylęs lietus? O juk tai – ir dar daugybė kitų gražių dalykų – vėl bus. Nes čia pat – Naujieji metai.
Taigi, mieli „Suvalkiečio“ skaitytojai, su 2026-aisiais! Jie reiškia, kad pragyvenome jau ketvirtį XXI amžiaus. Ar dar prisimenate, kaip spėliojome, kas bus po 2000-ųjų? Kiek būta pranašysčių – iki pasaulio pabaigos… Tiesa, įvyko daug visokių virsmų, ne visi jie buvo džiugūs, bet mes su jumis kaip buvome, taip ir tebesame. Per tą laiką daug kas pasikeitė visų gyvenimuose – sulaukėte didžiųjų dovanų: tapote tėvais, kiti – seneliais; ne vienas atsisveikinote su artimaisiais ar bičiuliais… Bet saulė pateka ir visą gyvastį vėl kviečia imtis darbų – ir jūs imatės. Mes taip pat, nes mūsų užduotis ir tikslas – pastebėti, užfiksuoti, parodyti visiems jūsų darbus. Redakcijai pastarieji keleri metai tikrai nebuvo patys lengviausi (nors, pagalvojus – o kada buvo?) daugiausia dėl išorinių priežasčių. Kai kur regionuose, rajonuose kolegos savo dešimtmečiais ėjusius laikraščius nustoja leisti, nes neišgyvena. Džiaugiamės ir dėkojame jums visiems – prenumeruojantiems, skaitantiems, besiskelbiantiems – už tai, kad jūsų dėka galime pasveikinti su Naujaisiais taip – per tikrą laikraštį.
Tegul tie Ugninio žirgo metai atneša tikro sniego ir tikro džiaugsmo, o šuoliuojančio žirgo pasagos baltame lauke tegul išrašo sėkmės ir laimės ženklus. Ir dar – linkime visiems meilės, nes…
Mes mylime, sakau,
mes vienas kitą mylim,
Užmigdamas girdėjau,
kaip du paukščiai
senam kleve tupėdami kalbėjo:
– Tie žmonės dar galėtų
būt laimingi.
Justinas MARCINKEVIČIUS
„Suvalkiečio“ redakcija